Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
A. Giedraičio knygų ženklai pasakoja
Vienos knygos „sėslios“ – visą ar didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia vienoje bibliotekoje, kitos „keliauja“ iš vienos vietos į kitą. Knygų keliones iš dalies galime atsekti pagal jose paliktus ženklus – ekslibrisus, antspaudus, inventorinius numerius ir pan. Sovietmečiu, ypač jo pradžioje, laisvanoriškas knygų perdavimas bibliotekoms buvo persipynęs su valstybės prievarta, todėl ženklai įgalina nustatyti buvusius knygų savininkus, tačiau nutyli jų pakeitimo priežastis. A. Giedraičio knygos į Ąžuolyno biblioteką pateko įvairiais būdais: buvo padovanotos, nupirktos, išmainytos su kitomis bibliotekomis keičiantis dubletiniais spaudiniais, perduotos uždarant mokyklų, organizacijų bibliotekas ir pan.
Pradėsime nuo knygos „Šis tas vaikų teatrui“ ženklų. Jos originalaus viršelio vidinėje pusėje priklijuotas kunigo, rašytojo, pedagogo, visuomenės veikėjo Juozo Tumo-Vaižganto ekslibrisas. Jis savo asmeninę knygų kolekciją testamentu paliko VDU bibliotekai. Minėtoje knygoje yra šio universiteto bibliotekos anspaudas. Knyga kurį laiką buvo saugoma Vaižganto muziejuje – tą liudija per užklijuotą lapelį su „Kauno universiteto biblioteka“ persišviečiantis spaudas. Kad knyga toje pačioje bibliotekoje buvo sovietmečiu, matome iš inventorinio numerio sp.36519. Tai specfondo numeris (specialaus literatūros saugojimo skyriaus), į kurį sovietmečiu pateko daugelio Pirmosios Lietuvos Respublikos autorių knygos, kartu ir A. Giedraičio pasakos vaikams. Jos tapo prieinamos tik nedaugeliui skaitytojų. Patikros spaudas rodo, kad iki 1958 m. knyga tikrai buvo Kauno politechnikos instituto bibliotekoje, paveldėjusioje VDU biblioteką, o vėliau perduota į Kauno viešąją biblioteką (dabar Ąžuolyno). Tokią šios knygos istoriją pavyko išskaityti iš joje paliktų ženklų.
Meniški ekslibrisų lapeliai rodo, kad į Ąžuolyno biblioteką knygos pateko iš Lietuvoje ir emigracijoje gyvenusių lietuvių asmeninių rinkinių. Giedraičio knygų buvo rašytojo, bibliofilo S. Džiugo (1919–2011), („Lekučio atsiminimai“), švietimo ir spaudos darbuotojo, visuomenininko B. Žygelio (1887–1972) („Kasdienės pasakos“) bibliotekose. Nedidelio poezijos ir prozos leidinėlio „Iš Nemuno…“ (1921) viršelio vidinį puslapį puošia gražus neatpažintas ekslibrisas. Jame įrašyta citata iš V. Krėvės dramos „Šarūnas“: „Vai už Nemunėlio už Dunojėlio vaikščiojo valdovas puikus Šarūnas“. Įrašas rodo, kad tai „Exlibris Ramintos ir Vytauto A-liu“.
Mažiau meniški, tačiau taip pat reikšmingi nuosavybės nustatymo ženklai yra antspaudai arba ranka daryti įrašai. Jie rodo, kad A. Giedraičio knygų būta kunigo, visuomenės veikėjo J. Balkūno (1902–1989), kunigo, lietuvių kultūros išeivijoje puoselėtojo R. Krasausko (1913–2007), gydytojo, prof. P. Mažylio (1885–1966), žurnalisto, redaktoriaus, leidėjo J. P. Palukaičio (1916–2009) ir kt. bibliotekose. Išeivijoje gyvenęs miškininkas, bibliofilas, visuomenininkas A. Maceika (1905–1981) savo didelę lituanistinę biblioteką padovanojo Bruklino „Kultūros židiniui“ Niujorke, ir taip ji tapo visiems prieinama. Viena kita jo knyga pateko ir į Ąžuolyno biblioteką.
Švietimo įstaigos, organizacijos taip pat ženklino savo rinkinių, bibliotekų knygas. Tai buvo specialus arba tiesiog institucijos anspaudas. Kadangi dauguma A. Giedraičio knygų skirtos vaikams, jų buvo mokyklų bibliotekose. Pavyzdžiui, turime knygą iš Repšaičių pradinės mokyklos (Kretingos apskr.) bei „Žiburio“ gimnazijos. Šio autoriaus pasakas mėgo ir Kauno vokiečių gimnazijos vaikai. Jiems netrukdė net dalis atbulai įrištų knygos puslapių. Giedraičio knygų tarpukariu buvo galima rasti žydų „Mefice haskala“ („Švietimo skleidėjai“) bibliotekoje Vilniuje. Jo kūryba vertinta ir katalikiškose bendruomenėse. Žinome, kad 1936 m. knygelė „Trys pasakos“ buvo įrašyta į Marijonų kongregacijos Kauno namo inventorių, o Kauno metropolijos kunigų seminarijos bibliotekoje buvusi pjesė „Marcelė“ turėjo inventorinį numerį 31601.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę (1990 m.), Ąžuolyno biblioteką papildė lituanistiniai leidiniai iš įvairių emigracijoje veikusių lietuvių organizacijų – turime dovanotų A. Giedraičio knygų su Amerikos lietuvių kultūros archyvo (ALKA), Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA), Floridos lietuvių klubo Saint Petersburge antspaudais.
Ąžuolyno bibliotekoje esančių A. Giedraičio-Giedriaus knygų ženklai leidžia teigti, kad jo kūriniai buvo plačiai paplitę privačiose ir įvairių institucijų bibliotekose. Tarpukario Lietuvoje A. Giedraičio knygas skaitė ne tik lietuviai, bet ir kitataučiai. Vizualiai palyginę knygų būklę iš privačių kolekcijų ir viešų bibliotekų, matome, kad ypač „suskaitytos“ mokyklų bibliotekose buvusios knygos – įplyšusios, nutrinti, nešvarūs jų lapų kampučiai ir pan. Tai byloja, kad knyga daug kartų vartyta, skaityta – vadinasi, buvo įdomi, reikalinga.
Ženklai A. Giedraičio knygose:
