Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Nuo senovės iki šių dienų, nuo klasikinio meno iki abstrakcijų, nuo keramikos iki fotografijos – juoda ir balta spalvos atlieka esminį vaidmenį mene. Šio spalvos-ne-spalvos išgrynina vizualinę kalbą iki esminių elementų: šviesos, šešėlio ir formos. Monochromatinė paletė padeda menininkams kryptingai tyrinėti formas, emocijas ir prasmes, sutelkiant visą dėmesį į kompoziciją, linijas ir kontrastus, kurie turi ypatingą galią įtraukti žiūrovus į menininko kurtą pasaulį.
Monochrominės spalvos naudojimas atsirado dar priešistorėje, kuomet žmogus anglies gabalėliu nupiešė pirmuosius „paveikslus“ ant uolų sienų. Senovės Egipte grafiškas piešinys naudotas sienų tapyboje, o Senovės Graikijoje ir Romoje juoda spalva įsigalėjo keramikoje. Renesanso ir baroko meistrai, kaip Rembrantas ar Karavadžas, paveiksluose itin gausiai naudojo šviesotamsos efektus. Karavadžo paveikslai garsėjo dramatišku šviesos ir šešėlio panaudojimu – stiliumi, šiandien žinomu kaip „chiaroscuro“.
Šioje virtualioje parodoje juoda ir balta spalvos atsiskleidžia kaip gija, jungianti įvairius meno istorijos etapus. Skirtingų epochų ir kultūrų meno kūrinių sugretinimas parodo, kaip juoda ir balta spalvos ne tik užpildo erdvę, bet taip pat formuoja kūrinio prasmę, emociją, bei sutelkia dėmesį. Juk, galų gale, piešinys – juodų linijų štrichai baltame popieriaus lape – yra kiekvieno menininko kūrybinių išraiškų pradžia ir viso vizualiojo meno struktūrinė ašis.
