Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Biografija
Pranas Daunys gimė 1900 m. rugsėjo 16 d. Utenos rajone, Vyžuonų valsčiuje, Paneveržio kaime. Kai jam buvo dveji, mirė motina, o tėvas su vyresniu broliu Pirmojo pasaulinio karo metu pradingo. Berniuką augino dėdė Juozas Juozapavičius. Augdamas Pranas dirbo piemens, berno darbus, bet dėdė rūpinosi, kad sūnėnas įgytų išsilavinimą, todėl leido jį į pradžios mokyklą.
Pirmasis pasaulinis karas lėmė tolesnį P. Daunio gyvenimą ir apsisprendimą stoti savanoriu į kariuomenę. Pranas nuo raudonarmiečių saugojo geresnius arklius pasislėpęs su jais duobėje netoli miško. Praleisdavo ten ištisas dienas ir naktis, drebėdamas iš baimės, kad tik arkliai nesužvengtų, kai pro šalį kas praeis ar pravažiuos. Štai tada ėmė svajoti apie Lietuvos nepriklausomybę ir kaip galėtų prie jos prisidėti.
Eiti į kariuomenę skatino ir valdžios pažadas duoti savanoriams žemės – našlaičiui tai buvo bene vienintelė galimybė susikurti pragyvenimo šaltinį. 1919 m. birželį išėjo savanoriu į kariuomenę, po kelių mėnesių buvo sužeistas, bet pasveikęs iš ligoninės išvyko atgal į frontą. P. Daunys tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pirmajame pėstininkų pulke, tapo vyresniuoju puskarininkiu. Pasižymėjo ne tik kaip karys, bet ir kaip mokytojas – 1922 m., stovėdamas Gelvonų valsčiaus Neveronių kaime, kartu su dviem jaunais leitenantais mokė beraščius karius skaityti ir rašyti.
1923 m. sausio 6 d. mūšyje netoli Širvintų Pranas Daunys buvo sužeistas – prarado regėjimą ir dalį klausos. Pradžioje apsigyveno Karo invalidų bendrabutyje Kaune, džiaugėsi nemokamu kambariu ir gaudavo mažą pensiją (tik 23 Lt per mėnesį.) Bet, nenorėdamas būti našta visuomenei ir siekdamas savarankiškumo, kreipėsi į Žemės reformos valdybą, kad paskirtų jam kaip savanoriui žadėtą žemę. Žemės kaime nenorėjo, nes nemanė, kad būdamas neregys sugebės užsiimti žemės ūkiu, todėl kreipėsi į Kauno miesto ir apskrities žemės tvarkytoją prašydamas sklypo mieste su namu. Gavo keturių kambarių namelį tuometiniame Ukmergės pl. 175 (dab. Savanorių pr. 204). Namą pritraukė arčiau gatvės ir įrengė parduotuvę. Tapo geidžiamu jaunikiu – „namų savininku“, 1925 m. vedė našlę Barborą Okuličienę su mažu vaiku. Tačiau santuoka nenusisekė, ir žmona išvyko į Braziliją. 1937 m. vedė antrą kartą – Rozaliją (Šubinskaitę) Urbonavičienę. Su ja susilaukė trijų sūnų, kurie visi turėjo dvigubus vardus – Arvydas Virgilijus, Pranas Kęstutis, Eimutis Aristidas. Deja, po dvidešimties santuokos metų, 1958 m., žmona mirė nuo tuberkuliozės.
Pirmaisiais pokario metais P. Daunys dirbo Aklųjų gamybos kombinate, gamino šepečius. Vienu metu net buvo įmonės direktoriumi – pirmasis ir vienintelis neregys direktorius Lietuvoje. Tačiau tai tetruko metus. Vėliau su pertraukomis Kauno gamybiniame aklųjų mokymo kombinate buvo darbininku namudininku, o išėjęs į pensiją negaudavo jokių pajamų. Todėl kreipėsi į LTSR Ministrų Tarybą su prašymu dėl pensijos, kurią jam nustojo mokėti, nes jis buvęs savanoris. Išduodamas save prašyme paneigė turėjęs patriotinių veiksmų ir teigė, kad į savanorius ėjo tik dėl žemės. Prašė atsižvelgti į jo nuopelnus akliesiems ir kurtiesiems. Bet į prašymą atsižvelgta nebuvo, ir 1962 m. Pranas Daunys mirė nuo insulto skurde.
Reabilituotas buvo tik 1991 m., per konferenciją jo garbei, kai visuomenei buvo pristatyti tikrieji jo nuveikti darbai.
Paminklas, kurį sukūrė skulptorius Jonas Gencevičius, buvo atidengtas tik 2014 m.
