Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Aklųjų organizavimas ir Brailio raštas
Karo invalidams šelpti komiteto viena iš prioritetinių sričių buvo invalidų mokymas, o vienas svarbiausių darbų – neregių išsiuntimas mokytis. Tai, kad tarp vykusiųjų mokytis į Rygos aklųjų institutą buvo Pranas Daunys, lėmė aklųjų bendruomenės judėjimą Lietuvoje.
1925 m. rugpjūčio 20 d. keturi neregiai išvyko į Rygą. Tik vienas iš jų – Pranas Daunys – nemetė mokslų ir pasiryžo steigti akliesiems mokyklą Lietuvoje.
1926 m. liepos 24–25 d. Kaune Liaudies namuose įvyko visuotinis aklųjų suvažiavimas. Vienas pagrindinių jo iniciatorių buvo Pranas Daunys. Jo metu įsteigta Lietuvos aklųjų sąjunga, į kurios centro valdybą įėjo ir jis pats. Sąjungos įstatuose, be neregių šelpimo, numatyta ir steigti aklųjų institutą.
Kitais metais Pranas Daunys ėmėsi pritaikyti Brailio raštą lietuvių kalbai. 1927 m. Švietimo ministerija patvirtino jo parengtą abėcėlę. Joje buvo 33 raidės, ji sukurta remiantis lotynų ir vokiečių raidynu pagrindu, iš latvių perimtomis nosinėmis raidėmis ir raidėmis č, š, u, v, z, o dvi raidės – ė ir ž – buvo grynai lietuviškos. Pirmieji tekstai, rašyti lietuviška Brailio abėcėle, neišliko.
Tuo metu pagrindinis Aklųjų sąjungos rūpestis buvo įsteigti institutą. Tvirtovės alėjoje už 33 000 Lt buvo nupirktas namas su 4400 kv. m žemės sklypu.
Aklųjų institutas buvo įkurtas 1928 m. vasario 27 d. Pirmuoju vedėju paskirtas M. Kviklys. Institutas sulaukė tiek visuomenės, tiek valdžios atstovų dėmesio. 1928 m. Aklųjų institutą aplankė S. Smetonienė, M. Voldemarienė, G. Rusteikienės, o mokslo metų pabaigoje institute svečiavosi prezidentas A. Smetona ir švietimo ministras. Ta proga auklėtiniams net buvo pasiūtos naujos uniformos.
Norinčių mokytis buvo labai daug – gauta apie 200 prašymų. Planuota institute mokyti bendrųjų dalykų, amatų ir muzikos. Institute įkurtas bendrabutis, kuriame kambarys su patarnavimais ir maistu mėnesiui kainavo 60 Lt, tačiau neturtingi nuo mokesčio buvo atleidžiami. Jau po metų institutas nebetilpo savo namuose, ir 1929 m. buvo nupirktas antras namas su sklypu. O 1937 m. buvo pastatyti nauji Aklųjų instituto rūmai, kurie stovi iki šių dienų ir tęsia neregių ir silpnaregių mokymą. Lietuvos valdžia skyrė tam 300 000 litų.
Daug problemų kėlė vadovėlių ir apskritai knygų trūkumas. Nors Brailio raštas jau buvo pritaikytas lietuvių kalbai, dar nebuvo išleistų knygų. Todėl jas ranka perrašinėdavo mokytojai. 1930 m. įkurta spaustuvė ir atspausdintas pirmas Brailio rašto elementorius „Mūsų šviesa“, kurį parengė viena instituto mokytojų Viktorija Gerulaitytė.
Mokytis buvo priimami ne tik vaikai, bet ir suaugusieji (18–45 metų), kurie instituto dirbtuvėse turėjo mokytis amatų: daryti šepečius, pinti krepšius, kėdes ir megzti tinklus. Baigę mokslus galėjo pasilikti dirbti instituto dirbtuvėse už atlyginimą. Neregius amatininkus rėmė Lietuvos kariuomenė – pirmuosius didelius šepečių užsakymus pateikė būtent ji. 1940 m. buvo panaikintos Kauno aklųjų instituto gamybinės dirbtuvės. Neregiams prašant, 1942 m. M. Daukšos gatvėje buvo įkurta aklųjų įmonė, kurioje dirbo 20 darbininkų. 1959 m. vasarą Kauno aklųjų kombinatas persikėlė į naują gamybinį pastatą dabartiniame Savanorių prospekte. Tai buvo pirmasis draugijos lėšomis pastatytas kombinatas.
