Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Rašytojas ir publicistas
P. Daunys taip pat buvo rašytojas ir poetas. Išleido tris knygas. Pirmoji buvo 1933 m. išleista prisiminimų knyga „Vargo keliais“. Joje randame daug autentiškų žinių apie P. Daunio gyvenimą, aklųjų veiklos Lietuvoje pradžią. Antroji knyga – 1937 m. išleistas novelių rinkinys „Ties likimo sostu“, pasižymintis būties trapumu, fatalizmu, čia daug vietos skiriama muzikai. Trečioji knyga „Benius Vanagas“ buvo išleista 1940 m. Tai autobiografinis romanas, kuriame aprašomas kario savanorio gyvenimas. Knygas rašydavo Brailio raštu, o paskui diktuodavo perrašinėtojams. Nors didelės meninės vertės P. Daunio kūryba neturi, tačiau tai yra neįkainojamas šaltinis tyrinėjant organizuotos aklųjų bendruomenės Lietuvoje judėjimą.
Pranas Daunys aktyviai dalyvavo spaudoje, rašė publicistinius straipsnius apie akluosius, apie visuomenės požiūrį į žmones su negalia. Jis pirmasis Lietuvoje aprašė psichologinę aklo žmogaus būseną ir poreikius.
Rašyti į spaudą vertė poreikis kreiptis pagalbos į visuomenę, kuri apie aklųjų gyvenimą nieko nežino, o aklųjų mokymas buvo visai negirdėtas ir nesuprantamas dalykas. Pranas Daunys kalbėjo ir apie būtinybę turėti aklųjų reikalams skirtą spaudą. Lietuvos aklųjų sąjunga 1929 m. pradėjo leisti neperiodinį žurnalą „Mūsų aklieji“, kurio vienas bendradarbių buvo Pranas Daunys.
Prano Daunio publicistikoje vietos randa ir muzikos klausimai. Jo manymu, mokytis muzikos neregiui nėra sunku, nes yra sukurtas ne tik aklųjų raštas, bet ir paprasta gaidų sistema.
