Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Muzikantas
Muziką lydėjo Praną Daunį nuo pat vaikystės. Radęs išmestą sulūžusį smuiką, jį pasiremontavo ir griežė ganydamas. Vėliau teta su dėde nupirko jam lūpinę armonikėlę. Bet Pranukas labai norėjo rimtai groti – taupėsi pinigus armonikai, o teta likusią sumą pridėjo. Armoniką jis vežėsi ir į frontą.
Gyvendamas Karo invalidų bendrabutyje, išmoko groti kanklėmis. Šios jo gyvenime užėmė svarbią vietą, ir ne kartą jis buvo kviečiamas akomponuoti garsiems to meto muzikantams – Kiprui Petrauskui, Viktorui Dineikai, Jurgiui Petrauskui.
Būtent muzikos, o ne kokio nors amato Pranas Daunys mokėsi ir Rygos aklųjų institute. Pirmoji P. Daunio fortepijono mokytoja panelė Cybantė buvo neregė iš prigimties, todėl puikiai išmanė, kaip mokyti muzikos neregį. Grįžęs iš Latvijos, muzikos toliau mokėsi pas vietinius mokytojus, o Karo invalidams šelpti komitetas jam 10-iai mėnesių išnuomojo fortepijoną. 1927 m. P. Daunys išlaikė stojamuosius konservatorijos egzaminus, tačiau nei vienas profesorius jo mokytis nepriėmė, mat nežinojo, kaip dirbti su neregiu. Vokietė pianistė Elzė Herbeck-Hansen, turėjusi privačią fortepijono mokyklą Kaune, priėmė jį mokytis nemokamai. Taip pat neatlygintai harmonijos ir teorinių muzikos pagrindų jį ėmė mokyti M. K. Čiurlionio sesuo Jadvyga. O įsigyti pianiną jam padėjo ponia Smetonienė, kuri paskolino trūkstamą tūkstantį litų. Kai norėjo grąžinti skolą, S. Smetonienė padėkojo už sąžiningumą, bet pinigų nepriėmė.
Iš viso Pranas Daunys grojo penkiais instrumentais. Taip pat buvo kompozitorius, kūrė dainas bei įvairias improvizacijas pianinu, iš kurių garsiausios „Arabas joja per Sacharą“ ir „Lituanika“.
Muzika Pranui Dauniui padėjo rasti gyvenimo pilnatvę. Daug neregių jo paskatinti irgi tapo muzikantais. Iki šių dienų beveik kiekviename Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos filiale veikia muzikiniai ansambliai.
