Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Nuo knygų iliustravimo iki teatro eskizų: keletas Adomo Galdiko gyvenimo Laikinojoje sostinėje akimirkų
Adomas Galdikas (1893 m. spalio 18 d. Giršinų kaime, Mosėdžio valsčius – 1969 m. gruodžio 7 d. Niujorke) buvo tapytojas, grafikas, pirmasis lietuvis ofortininkas, scenografas, pedagogas, profesorius. 1922 m. mokytojavo Kauno piešimo kursuose, o 1923–1940 (su pertrauka 1929–1930 m.) buvo Kauno meno mokyklos grafikos studijos vedėjas. (Žr.: Iliustracijos. Priedas nr. 1)
Pirmoji apžvalginė dailės paroda, kurioje dalyvavo ir A. Galdikas, vyko Kaune 1920 m. [1]. Iš šioje parodoje eksponuotų A. Galdiko darbų penki buvo atrinkti tuo metu kuriamiems Meno rūmams (laikinajai M. K. Čiurlionio dailės galerijai, dabar A. Mackevičiaus g. 27). Vėliau jo paveikslai demonstruoti parodose Lietuvoje (1924 m. parodoje Kaune [2], 1928 m. parodoje Kaune [3], 1938 m. IV-oje rudens dailės parodoje Kaune [4] ir kt.) bei užsienyje (1931 m. personalinėje A. Galdiko parodoje Paryžiuje [5]).
A. Galdikas taip pat buvo vienas lietuvių dailininkų grupės „Ars“, veikusios 1932–1935 m. Kaune, iniciatorių, dalyvavo jos parodose 1932 m. ir 1934 m. Kaip senimo atstovas priklausė Nepriklausomųjų dailininkų draugijai (veikė 1930–1935 m. Kaune), vienijusiai daugiausiai jaunus dailininkus, dalyvavo jų 1931 m. parodoje.
Prieš pasitraukdamas į Vakarus A. Galdikas dar sudalyvavo 1942 m. Lietuvos dailininkų apžvalginėje parodoje, kurioje pristatė 11 savo darbų [6]. (Žr.: Iliustracijos. Priedas nr. 2)
A. Galdikas aktyviai darbavosi ir taikomosios dailės srityje, kūrė dekoracijas ir kostiumus operos ir dramos spektakliams, baletui, taip pat dalyvavo valstybės organizuojamuose konkursuose pašto ženklų, pinigų, prekinių ženklų kūrimui, iliustravo nemažai knygų. Pirmoji jo iliustruota knyga buvo 1919 m. išleistas Balio Sruogos kūrinys „Deivė iš ežero“. Vėliau A. Galdikas sukūrė viršelius Kazio Binkio knygai „Eilėraščiai“ (1920), Juozo Tysliavos eilėraščių knygai „Žaltvykslės“ (1922), viršelį ir vinjetes „Lietuvos albumui“ (1921) bei iliustravo Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“ (1921), Prano Mašioto „Senio pasakas“ (1922), „Niolos“ bendrovės išleistą Radjardo Kiplingo „Drambliūkštį“ (1923). Jis ne tik pats iliustravo knygas, bet ir subūrė kitus knygų iliustruotojus Kauno meno mokyklos grafikos studijoje. Jo vadovaujami keli dailininkai iliustravo pasakų rinkinį „Seku seku pasaką“ (1932). Vienas brandžiausių A. Galdiko darbų knygų iliustravimo srityje yra lietuviškos pasakos, išleistos Oskaro Milašiaus Paryžiuje (1933). (Žr.: Iliustracijos. Priedas nr. 3)
A. Galdikas sukūrė vienus pirmųjų pašto ženklų (antrųjų Nepriklausomybės metinių skatikų ir auksinų bei pirmąją litų standartinių ženklų laidą, 1926 m. pašto ženklų seriją, skirtą karo našlaičių ir vaikų prieglaudų šelpimui), kūrė dizainą bankų (pvz. Lietuvos prekybos ir pramonės banko), kitų bendrovių akcijoms. A. Galdikas sukūrė ir 1930 m. Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos medalius, keletą kitų proginių medalių. 1924 m. Lietuvos bankas nusprendė į apyvartą išleisti didžiausio nominalo 1000 litų banknotą, kurio kūrimas patikėtas A. Galdikui (banknotas apyvartoje pasirodė 1926 m.). Vėliau dailininkas sukūrė didžiąją dalį litų banknotų: 1928 m. laidos 50 ir 100 litų banknotus, 1929 m. laidos 5 litų banknotą, 1930 m. laidos 20 litų banknotą. 1938 m. A. Galdikas sukūrė ir proginį 10 litų banknotą. Deja, jis niekada nebuvo išleistas. Banknotuose pavaizduoti Lietuvai svarbūs asmenys, pastatai, kultūros objektai, taip pat yra alegorinių figūrų, vaizduojančių Lietuvą ir jos ūkio pasiekimus, tautinių elementų. (Žr.: Iliustracijos. Priedas nr. 4)
Teatro pasaulyje A. Galdikas nebuvo toks produktyvus ir žinomas, kaip, pavyzdžiui, Liudas Truikys, bet taip pat sukūrė įsimintinų operos, dramos, baleto spektaklių dekoracijų, artistų kostiumų. Dauguma jo dekoracijų ir kostiumų eskizų neliko popieriuje – buvo panaudoti daugiausiai Valstybės teatro Kaune pastatymams.
A. Galdikui buvo artima V. Krėvės-Mickevičiaus kūryba. 1929 m. jis sukūrė dekoracijų ir kostiumų V. Krėvės-Mickevičiaus dramai „Šarūnas“ (pastatė Andrius Oleka-Žilinskas Valstybės teatre, dalį šio spektaklio dekoracijų sukūrė dailininkas Jonas Gregorauskas). Lietuviams sėkmingoje 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje už šios dramos dekoracijas A. Galdikas gavo aukso medalį (parodoje pagrindiniu prizu taip pat buvo įvertintas jo triptikas „Lietuva“). A. Galdikas sukūrė dekoracijas ir dar vienam A. Olekos-Žilinsko dramos pastatymui: 1931 m. nupiešė eskizus J. Žulavskio dramai „Sabbatai Cevi“ (išvertė P. Vaičiūnas).
Dar 1924 m. A. Galdikas nupiešė dekoracijas Maironio draminei trilogijai „Kęstučio mirtis“ (pastatyta Valstybės teatre, režisierius B. Dauguvietis), o 1927 m. sukūrė dekoracijas ir kostiumus B. Dauguviečio režisuotai penkių veiksmų ir septynių paveikslų K. Gocci pasakai „Princesė Turandot“ (išvertė Faustas Kirša).
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje A. Galdikas nupiešė 20 kostiumų eskizų V. Šekspyro komedijai „Vasarvidžio nakties sapnas“. Gerai žinomos ir kelios A. Galdiko operos spektaklių dekoracijos: 1930 m. A. Galdikas sukūrė scenos dekoracijas Ž. Masnė operai „Verteris“, 1933 m. – dekoracijų eskizus Jurgio Karnavičiaus operai „Gražina“. Vienas įsimintiniausių dekoracijų A. Galdikas sukūrė Juozo Gruodžio baleto „Jūratė ir Kastytis“ premjerai Valstybės teatre 1933 m. gegužės 19 d. Su kompozitoriumi J. Gruodžiu (kaip ir su teatro pastatymų režisieriumi A. Oleka-Žilinsku) A. Galdiką siejo draugiški santykiai, abu jie buvo dažni svečiai Adomo ir Magdalenos Galdikų namuose. (Žr.: Iliustracijos. Priedas nr. 5
)
Adomas ir Magdalena Galdikai Kaune gyveno nuo 1922 m., o 1927 m. įsigijo iš Vinco, Jono ir Mečislovo Satkevičių vieno aukšto mūrinį ir vieno aukšto medinį namus [7] (dabar išlikęs apleistas mūrinis namas Savanorių pr. 83). Namas, kuriame daug metų gyveno Adomas ir Magdalena Galdikai, mena laikus, kai jame rinkdavosi iškilūs meno, kultūros, politikos žmonės. Šis namas buvo gražus ir iš išorės, ir viduje. Jame apsilankę svečiai pasijusdavo tarsi muziejuje, nes Galdikai buvo sukaupę daug meno vertybių: paveikslų, skulptūrų, keramikos dirbinių, A. Galdiko surinktų etnografijos eksponatų. Nors name nebuvo meno kolekcionieriams būdingos prabangos, bet kambarius puošė tautiško stiliaus Jono Prapuolenio baldai. Visa tai dingo dar karo ir pokario metais, o dabar liko tik sienos, pridengtos šiais laikais padarytu stogu, kurios niekam nerūpi, nors ir yra ženklas, nurodantis, kad jos saugomos valstybės. Likimo ironija, kad 1942 m. A. Galdikas gavo baudą už be leidimo prie namo pastatytą 2 m aukščio tvorą [8], o dabar kiek žemesnė tvora saugo nuo landžiojimo į apleistą pastatą. (Žr.: Iliustracijos. Priedas nr. 6)
Nuorodos:
1. Lietuvių meno apžvalgos paroda: [apie parodoje dalyvavusį A. Galdiką rašoma p. 281–283] / A. Jakštas // Draugija. – 1920, Nr. 7/8, p. 276–287.
2. Penkių paroda: [1924 03 10 A. Galdiko, V. Didžioko, P. Kalpoko, J. Janulio ir K. Šklėriaus] / E. R. // Tautos vairas. – 1924, Nr. 2, p. 17–18.
3. J. Vienožinskio, A. Galdiko ir J. Šileikos paveikslų paroda // Mūsų dienos. – 1928, Nr. 5, p. 5.
4. IV Rudens dailės paroda / M. Vorobjovas // Naujoji Romuva. – 1938, Nr. 50, p. 980–982.
5. A. Galdiko kūrinių paroda Paryžiuj // Židinys. – 1931, Nr. 5/6, p. 502.
6. Adomas Galdikas // Lietuvos dailininkų apžvalginė dailės paroda. – Kaunas: V. D. Kultūros muziejus, 1942, p. 28.
7. Kauno m. valdybos raštas Kauno m. Finansų skyriui. 1927 02 04. KRVA, f. 214, ap. 1, b. 6272, l. 5.
8. Kauno miesto savivaldybės statybos skyriaus protokolas Nr. 43. Kaunas. 1942 06 01. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 6931, l. 15.
Parodos medžiagą parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys, 2023 m.
Tekstą redagavo vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė
Vaizdus skaitmenino bibliotekininkė Beatričė Jurgaitytė
