Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Velykų šventės atspindžiai tarpukario periodinėje spaudoje
Žiniasklaida visada buvo ne tik visuomenės informavimo, bet ir jos formavimo priemonė. Informacijos pateikimo pobūdis, dažnumas bei kiti ypatumai sąmoningai ar nesąmoningai daro įtaką žmonių mąstymui ir elgesiui. Žiniasklaidoje pateikiama informacija konstruoja ir kasdienybės bei šventės santykį, formuoja jos turinį, šventiškumo suvokimą. Šioje virtualioje parodoje pamėginsime pateikti apibendrintą vaizdą apie tai, kaip pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio spaudoje buvo aprašoma Velykų šventė, kaip kurtas šventiškumo jausmas.
Kalendorinių švenčių ar atskirų jų simbolinių aspektų sklaida bei raiška lietuviškoje periodinėje spaudoje susilaukė nemenko etnologų dėmesio. Išsamiausią ir plačiausias laiko ribas apimančią (nuo pirmosios lietuviškos periodinės spaudos XIX a. antroje pusėje iki XX a. antros pusės (1990 m.) įvairių kalendorinių švenčių analizę rasime Dalios Senvaitytės tiriamuosiuose darbuose[1]. Juose pateikiamas švenčių paminėjimų kontekstas, aptariama diskursų priklausomybė nuo ideologinės leidinio pakraipos, istorinio laikotarpio politinės, ekonominės padėties ir pan. Šiai parodai aktualiausias minėtos autorės straipsnis „Kalendorinių švenčių diskursas tarpukario Lietuvos periodikoje“. D. Senvaitytė temai atskleisti pasirinko oficialių Lietuvos vyriausybės dienraščių „Lietuva“ (leistas 1919–1928 m.) ir jį pakeitusio „Lietuvos aido“ (1917–1940 m.) turinio analizę. Kaip Lietuvių tautininkų sąjungos ir Lietuvos vyriausybės oficiozas, „Lietuvos aidas“ buvo didžiausiu tiražu leidžiamas Lietuvos Respublikos dienraštis. Siekiant objektyvumo, apžvelgti ir opozicijoje buvusių partijų pagrindiniai spaudos leidiniai – valstiečių liaudininkų laikraštis „Lietuvos žinios“ (leistas 1922–1940 m.) ir Krikščionių demokratų partijos dienraštis „XX amžius“ (leistas 1936–1940 m.)[2]. Kiti tyrėjai apsiribojo tam tikros švenčių grupės (šventinio ciklo), vienos šventės ar šventinio simbolio periodinėje spaudoje analize. Metinių švenčių diskursą ir jo kaitą pirmosios sovietinės okupacijos (1940–1941) metais „Tiesoje“ ir „Komjaunimo tiesoje“ nagrinėjo G. Dusevičiūtė[3]. Eglutės simbolio reikšmę bei jo pokyčius, remdamasi vaikų periodiniais leidiniais „Žiburėlis“ (1920–1939) ir „Genys“ (1954–1989), analizavo Evelina Atminytė[4]. Tarpukario spaudoje ieškota Užgavėnių gaivinimo ir įpaveldinimo įrodymų[5]. Lina Petrošienė, remdamasi XX a. pirmosios pusės (1905–1940) spauda, analizavo Užgavėnių papročius miestuose[6] bei aiškinosi, kokią reikšmę lietuviškų Užgavėnių šventimo papročiams galėjo turėti periodinėje spaudoje skelbiami straipsniai bei vaizdai apie analogiškas šventes užsienyje[7]. Požiūrio į valstybines šventes formavimo savitumus, remdamasis dienraščiais „Lietuva“ (1919–1928) ir „Lietuvos aidas“ (1918–1919; 1928–1940), analizavo Žilvytis Šaknys[8].
D. Senvaitytės atlikta dienraščių „Lietuva“, „Lietuvos aido“, „Lietuvos žinios“ ir „XX amžius“ turinio analizė parodė, kad dažniausiai minėtos kalendorinės šventės: Kalėdos, Naujieji metai ir Velykos. Visų trijų švenčių diskurse galime įžvelgti pasikartojimus: sveikinimai šventės proga, šventiniai reklaminiai sveikinimai ir skelbimai, informaciniai straipsniai apie buvusius ar būsimus įvykius, susijusius su švente, religiniai, filosofiniai, grožinės literatūros tekstai, pritaikyti šventei, šventės proga publikuoti analitiniai ar apžvalginiai straipsniai, nagrinėjantys šalies ar pasaulio politinę, ekonominę ar kultūrinę situaciją, aktualius to meto įvykius, straipsniai, kuriuose aptariama ir (ar) analizuojama šventės kilmė, papročiai, simboliai[9]. Šioje parodoje pamatysite vaizdų tiek iš didžiųjų dienraščių, tiek iš mažiau oficialių, moterims, pramogoms, laisvalaikiui skirtų laikraščių ir žurnalų[10]. Kadangi tai virtuali paroda, rinkomės gausiau iliustruotus leidinius. Periodinėje spaudoje turinys Velykų tematika buvo spausdinamas šv. Velykų dienos numeryje, o jei leidinys tą dieną nebuvo leidžiamas – prieššventiniame numeryje.
Galime teigti, kad ir mažesnės apimties, ne tokiems oficialiems periodiniams leidiniams būdingos D. Senvaitytės išskirtos švenčių siužetinės linijos. Tik, atsižvelgiant į leidinių specifiką (pvz., leidiniuose moterims), dar gali atsirasti papildomų, su šventiniu pasiruošimu, buities sutvarkymu, maisto gaminimu susijusių temų ir pan. Taip pat minėta autorė pastebėjo, kad spaudoje pabrėžiamas Velykų šventės linksmumas, tačiau nesigilino į nuotaikingą šventinių leidinių turinį – humoristinius tekstus ir vaizdus (karikatūras, šaržus).
Viršeliai
Sveikinimai skaitytojams
Velykiniai piešiniai, fotografijos leidiniuose
Eilėraščiai
Proza
Praktiniai patarimai Velykų stalui
Velykų šventės kasdienybė
Reklaminiai sveikinimai vartotojams
Velykinė reklama
Lietuvos problematika karikatūrose
Karikatūros. Tarptautinė politika
Nuorodos:
[1] Senvaitytė, D. 2013, „Kalendorinių švenčių pristatymas Lietuviškoje periodinėje spaudoje XIX a. – XX a. pradžioje“, Res humanitariae, t. 13, p. 267–285; Senvaitytė, D. 2013, „Kalendorinių švenčių diskursas tarpukario Lietuvos periodikoje“, Soter, nr. 45(73), p. 115–138; Senvaitytė, D. 2013, „Kalendorinių švenčių diskursas sovietinėje Lietuvos periodikoje. I dalis: 1945–1964 metai“, Lituanistica, nr. 2, p. 101–121; Senvaitytė, D. 2014, „Kalendorinių švenčių diskursas sovietinėje Lietuvos periodikoje. II dalis: 1964–1990 m.“, Lituanistica, 2014, nr. 2, p. 118–133;
[2] Senvaitytė, D. 2013, „Kalendorinių švenčių diskursas tarpukario Lietuvos periodikoje“, Soter, nr. 45(73), p. 116.
[3] Dusevičiūtė, G. 2013, „Metinių švenčių diskursas Lietuvos periodikoje 1940–1941 m. pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu“, Res humanitariae, t. 13, p. 124–135.
[4] Atminytė, E. 2023, „Simbolių konfliktas sovietmečio Lietuvoje: opozicinis Kalėdų ir Naujųjų Metų eglutės santykis“, Res humanitariae, t. 31, p. 195–212.
[5] Aleknaitė, E. 2011,“ Užgavėnių gaivinimas ir įpaveldinimas tarpukariu Lietuvoje: įpaveldinimo atgarsiai periodinėje spaudoje“, Tradicija ir dabartis, 6, p. 25–35.
[6] Petrošienė, L. 2013, „Užgavėnių šventės atgarsiai lietuviškoje XX a. pirmosios pusės periodikoje: kaip šventė miestiečiai?“ Istorija, nr. 90, p. 14–21.
[7] Petrošienė, L. 2018, „XX a. pradžios Lietuvos periodika apie žiemos – pavasario karnavalą pasaulyje“, Res humanitariae, t. 23, p. 83–103.
[8] Šaknys, Ž. 2018, „Valstybės (Tautos) švenčių formavimo ypatumai 1918–1940 m. Lietuvoje“, Lietuvos etnologija, Lietuvos Istorijos institutas, Vilnius, t. 18 (27), p. 129–154.
[9] Senvaitytė, D. 2013, „Kalendorinių švenčių diskursas tarpukario Lietuvos periodikoje“, Soter, nr. 45(73), p. 131.
[10] Peržiūrėtų leidinių sąrašas: Aitvaras (1927–1928), XX amžius (1936–1940), Jaunųjų pasaulis (1930–1934), Iliustruotoji apžvalga (1926–1940), Iliustruotoji Lietuva (1926–1928), Kuntaplis (1933–1940), Lietuva (1919–1928), Lietuvos aidas (1928–1940), Lietuvos žinios (1922–1940), Laiko žodis (1933–1937), Moteris (1921–1940), Moteris ir pasaulis (1937–1940), Motina ir vaikas (1929–1940), Naujas žodis (1925–1933), Naujoji spaktyva (1938–1939), Sekmadienis (1928–1940), Spaktyva (1924–1933), Šeimininkė (1937–1940), Ūkininko patarėjas (1925–1944), Vapsva (1928–1932), Vėpla (1928).
Parodos medžiagą parengė vyresn. bibliotekininkė, dr. Asta Venskienė, 2024 m.
