Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Šventinės kasdienybės aprašymai, vaizdai, kaitos fiksavimas. XX a. 3 deš. pabaigoje pradeda atsirasti tiriamojo, aprašomojo pobūdžio straipsnių apie lietuviškas kaimiškas Velykų šventimo tradicijas. Autoriai tai darė skirtingai. Pavyzdžiui, prof. Eduardas Volteris, rašydamas apie margučius ar kitus Velykų simbolius, neapsiriboja vien lietuviškais papročiais, bet supažindina skaitytoją ir su kitų tautų tradicijomis[21]. Balys Buračas daugiau rašo apie Lietuvos ar lokalias tradicijas, dažnai apgailestaudamas dėl jų nykimo[22]. Velykinių tradicijų nykimą rodo ir spaudoje atsirandantis prisiminimų žanras, kur žmonės rašo, kaip buvo švenčiama anksčiau, jų jaunystėje, o kalbamuoju momentu taip jau nedaroma arba daroma retai.
Spaudoje pastebima aiški skirtis tarp Kauno ir likusios Lietuvos dalies šventimo. Panašu, kad kaimiškos tradicijos miestui nelabai tiko ar patiko, o „miestietiškos“ kūrėsi lėtai. Žinome, kad kauniečiai, kaip ir kaimo gyventojai, mėgo ridenti kiaušinius. Populiariausia vieta buvo Rotušės aikštė, kurioje susirinkdavo įvairaus amžiaus pramogautojai, tačiau „čia jie neritinėjo kaip kad kaime – iš margučių“, o žaidė iš pinigų. Vietoj margučio reikėjo sumokėti penkis centus[23]. Kaimo tradicija per šventes aplankyti artimuosius mieste tapo nemalonia prievole, nenuoširdžiu pagarbos išraiškos būdu, vadinamaisiais „vizitais“, kurie spaudoje buvo plačiai kritikuojami. Raginta juos pakeisti labdaringomis aukomis. Spaudoje pastebima, kad kaunietiškos Velykos neturi tokių tradicijų kaip kaime ir viskas apsiriboja komerciniu šurmuliu (perkant apdarus, maistą, gėrimus, gražinantis) prieš Velykas ir ėjimu į bažnyčią bei gausiomis šventinėmis vaišėmis. Beje, panašu, kad Kauno bažnyčios lenktyniavo, kuri gražiau, prabangiau papuoš „Kristaus karstą“, ir tai susilaukė katalikiškos spaudos dėmesio.
Periodinėje spaudoje tiek rašiniuose, tiek iliustracijose plačiausiai atsispindėjo žaidimai su kiaušiniais, ypač jų ridenimas. Tyrinėtojai fiksavo ir ragino išlaikyti kiaušinių marginimo paprotį, laikydami jį ne tik apeigine Velykų tradicija, bet ir lietuvių liaudies meno išraiška. Kiek mažiau dėmesio susilaukė supimosi paprotys, o Žemaitijoje gyvavusi persirengėlių tradicija labiau pristatoma kaip išskirtinis reiškinys.
Nuorodos:
[21] Volteris, E. 1927, „Velykų margučiai“, Iliustruotoji Lietuva, nr. 15, p. 114–115; Volteris, E. 1928, „Margučių kilmė“, Lietuvos aidas, nr. 55, p. 5–6.
[22] Buračas, B. 1935, „Kupiškėnų Velykos“, Ūkininko patarėjas, nr. 16, p. 2; Buračas, B. 1939, „Velykų džiaugsmai Dzūkijoje“, Ūkininko patarėjas, nr. 14, p. 2; Buračas, B. 1940, „Linksmieji Velykų lalauninkai“, Ūkininko patarėjas, nr. 13, p. nenumeruotas.
[23] J-s…, 1939, „Kaip Kaune praėjo Velykos“, Lietuvos aidas, nr. 161, p. 4.
