Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Tautodailė ir tautinis stilius tarpukario periodikoje
Tautodaile (liaudies menu) laikomi savamokslių meistrų sukurti vaizduojamosios ir taikomosios dailės dirbiniai, kuriuose atsispindi tautinis savitumas, meninio mąstymo specifika. Tautinio stiliaus atsiradimas, plitimas XIX a. pab. – XX a. pirmoje pusėje susijęs su nacionalinės savimonės raida ir buvo ypač aktualus nepriklausomybę išsikovojusių tautų kultūroje. Tautinis stilius buvo kuriamas sąmoningai, turint tikslą reprezentuoti tautos išskirtinumą, savitumą, kelti visuomenės tautinį sąmoningumą, populiarinti tautinius dailiuosius amatus ir pan. Kūrėjai rėmėsi liaudies menu, dažniausiai naudojo liaudišką ornamentą ar jo elementus. Vaizduojamajame mene tautiškumo raiškai buvo pasitelkiami kaimo kraštovaizdžiai, istorinių įvykių, tautosakos siužetai. Remdamiesi kaimiška liaudies meno kilme, darėme prielaidą, kad pirmosios Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu kaimui skirtoje spaudoje bus publikacijų apie tradicinius amatus ir meninę liaudies kūrybą. Šią prielaidą stiprino ir tai, kad Žemės ūkio rūmai skatino kaime vystyti tradicija paremtą smulkųjį verslą, o 1929 m. prasidėjusi pasaulinė krizė turėjo įtakos raginimams naudoti lietuviškas prekes, ypač namų darbo audinius. Ieškant medžiagos, peržiūrėtas ūkininkams leistas mėnesinis laikraštis „Ūkininko patarėjas“ (1925–1940) bei laikraštis „Jaunasis ūkininkas“ (1932–1940), skirtas Jaunųjų ūkininkų ratelių veiklai nušviesti. Taip pat duomenų ieškota žurnalo „Naujoji sodyba“ 1938–1941 metų numeriuose. Tarpukariu moterys ir ypač moterų organizacijos laikytos didžiausiomis tautinės kultūros puoselėtojomis, todėl vizualinės medžiagos ieškojome Lietuvių katalikių moterų draugijos leistame žurnale „Moteris“. Peržiūrėti visi 1921–1940 metų numeriai. Su tautodaile, tautinio stiliaus kūrimu susijusių publikacijų ir ypač vaizdinės medžiagos padaugėja XX a. 3 deš. pabaigoje. Ją suskirstėme į kelias temines grupes: 1) tautinis stilius leidinių apipavidalinime; 2) rankdarbių kursai, mokymai bei jų rezultatų pristatymas parodose; 3) amatininkiškus ir meniškus dirbinius propaguojantys komiksai; 4) tradicinė ir tautinio stiliaus namų gamybos tekstilė – verpalų paruošimas, įvairios paskirties audeklų, juostų audimas, kilimų rišimas ir pan. 5) etnizuota apranga ir tautiniai drabužiai; 6) tradicija ir tautinis stilius mezginiuose (tautinio stiliaus mezginiai galėtų būti priskirti prie etnizuotos aprangos, bet dėl jų gausos, išskyrėme atskirą grupę); 7) tautinis stilius interjere. Šis suskirstymas sąlyginis ir neapima visų temų. Siekta parodyti tarpukariu spaudoje vyravusias tendencijas, požiūrius į liaudies meno išsaugojimą ir tautinio stiliaus kūrimą.
Tautinis stilius leidinių apipavidalinime
Išanalizuotų leidinių apipavidalinime tautinis stilius kurtas pasitelkiant kaimo kraštovaizdžio, valstietiškos buities, tautinio kostiumo, tautodailės dirbinių vaizdinius. Vyrauja tekstilės gaminiai (rankšluosčiai, juostos) ir jų ornamentai. Inicialinėse raidėse, vinjetėse dažniausiai pasitaiko katpėdėlės ir įvairiai stilizuotos tulpės motyvai. Tautinio stiliaus elementai naudoti ir leidinių viršeliuose. „Moters“ žurnalo viršeliai dažnai puošti tautiniais rūbais apsirengusių mergaičių bei moterų piešiniais ar nuotraukomis. Jos vaizduojamos dirbančios kaimo moterims įprastus darbus – audžiančios, verpiančios ir pan. Vinjetės, žyminčios pastovias „Moters“ žurnalo rubrikas „Motinoms“, „Kraitis“, iš dalies atspindi jų turinį bet dažniausiai vinjetė yra tik meniškas grafinis vaizdelis nieko bendro neturintis su tekstu. Laikraščio „Jaunasis ūkininkas“ vinjetėse liaudiški ornamentai dažniausiai persipynę su jaunųjų ūkininkų ratelių (JŪR) ženklu – trilapiu dobilu. 1937 m. laikraštyje padaugėjo smulkiosios grafikos formų, keturiolikoje laikraščio numerių spausdintos trijų skirtingų stilių inicialinės raidės, kurių dekore naudoti tradicinės tekstilės, baldų puošybos, architektūriniai elementai.
Iliustracijos: Tautinis stilius leidinių apipavidalinime
Rankdarbių kursai, mokymai ir parodos
Rankdarbiais tarpukariu galėjo būti vadinama viskas, kam pagaminti reikėjo rankų darbo – nuo audeklų audimo, baldų gamybos iki servetėlės išsiuvinėjimo. Bene daugiausiai įvairių kursų, skirtų suaugusiesiems ir jaunimui, organizavo Žemės ūkio rūmai. Parodoje apžvelgsime tik su amatais, menine liaudies kūryba susijusius kursus ir jų metu pagamintų rankdarbių parodas. Dauguma vaizdų – iš „Jaunojo ūkininko“ laikraščio. JŪR nariams (kartais priimdavo ir ne narius) rugsėjo–gegužės mėn. buvo organizuojami vadinamieji žiemos gamybos darbai. Dalyvių skaičius, darbų pobūdis ir apimtis gana išsamiai atsispindi „Jaunojo ūkininko“ laikraštyje 1938–1940 m. išspausdintose rankdarbių kursų ataskaitose. Trumpalaikiuose „kurseliuose“ mergaitės buvo mokomos megzti, austi, siūti, siuvinėti ir pan. Berniukai daugiausiai užsiimdavo medžio darbais – gamino druskines, rankšluostines, pakabas, paveikslų rėmus ir pan. Paprastai buvo daromi buityje reikalingi daiktai, tačiau gaminti ir suvenyrai. Tradiciniai liaudies dirbiniai buvo laisvai interpretuojami, visi džiaugėsi „<...> gražiu nauju ir tautišku“ jaunųjų ūkininkų menu (Jaunasis ūkininkas.-1937, nr. 26, p. 409). Kursų dalyviai savo rankdarbius eksponuodavo parodose. „Jaunajame ūkininke“ gausu kursų dalyvių su savo dirbiniais ir parodose eksponuojamų rankdarbių nuotraukų (pvz., 1939 m. priskaičiuota arti 70), tačiau jų kokybė gana prasta, todėl parodai atrinktos geresnės kokybės ir geriausiai šį reiškinį atspindinčios nuotraukos. Ir Lietuvos katalikių moterų draugija savo narėms organizavo kursus, tačiau moterims, matyt, buvo aktualesni šeimininkavimo, namų ruošos ir pan. kursai. Vizualinės medžiagos apie rankdarbių kursus mažai.
Iliustracijos: Rankdarbių kursai, mokymai ir parodos
Amatininkiškus ir meniškus dirbinius propaguojantys komiksai
Laikraštyje „Jaunasis ūkininkas“ spausdinti jo ideologiją įvaizdinantys piešiniai – komiksai. JŪR priklausė 12–20 metų kaimo jaunimas, tad jauniausiems ratelių nariams ši pateikimo forma turėjo būti patraukli ir gerai suprantama. JŪR nariai laikraščio korespondentų paprastai raginti būti darbštūs, dalyvauti žiemos metu organizuojamuose rankdarbių kursuose, kuriuose jie mokėsi pasigaminti įvairių buityje reikalingų daiktų, lavino meninius gebėjimus. Komiksuose taip pat raginama užsiimti rankdarbiais, diegiama mintis, kad daug dalykų galima pasidaryti pačiam, tik reikia netingėti. Darbštūs, užsiimantys menine veikla herojai giriami, o apsileidėliai, tinginiai išjuokiami.
Iliustracijos: Amatininkiškus ir meniškus dirbinius propaguojantys komiksai
Tradicinė ir tautinio stiliaus namų tekstilė
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu tradiciniai audiniai buvo viena labiausiai propaguotų liaudies meno (amato) rūšių. Namuose austi (rišti, pinti ar kitokia technika pagaminti) audiniai vadinti namų (namine) tekstile. Iš naminio audinio raginta siūti kasdienius ir išeiginius drabužius, spaudoje pateikiami įvairūs jo panaudojimo interjere pavyzdžiai. Audiniai laikyti garbinga dovana ne tik eiliniam žmogui, bet ir prezidentui. Tradicinių audinių raštai, ornamento elementai buvo plačiai naudoti kuriant tautinį stilių. Jais dekoruoti įvairūs buities daiktai, interjeras ir pan.
Žurnale „Moteris“ gausu audėjoms skirtų edukacinių straipsnių su pavyzdžiais, brėžiniais (A. ir A. Tamošaičių, A. Valodkienės, A. Lukošiūtės ir kt.). Audinius rekomenduota austi iš namie suverptų lininių, vilnonių siūlų. Teigiamam įvaizdžiui sustiprinti buvo spausdinama verpėjų, audėjų nuotraukos giriant jų gebėjimus, darbštumą ir pan. Audimo ir kitų tautodailės žanrų populiarinimui ir tautinio stiliaus kūrimui didelę įtaką turėjo Žemės ūkio rūmų serijiniai leidiniai „Sodžiaus menas“ (1931–1939) ir „Sodžiaus pramonė“ (1933–1935). Šie leidiniai populiarinti periodinėje spaudoje – iš jų buvo perspausdinami audinių raštai, schemos, fotografijose jie įamžinti kaip mokymo priemonė pradedantiesiems ir pan. Tiek tekstinėje, tiek vaizdinėje informacijoje vyrauja siekis tradicinę tekstilę pritaikyti XX a. I pusės žmonių poreikiams. Keičiama tradicinių audinių paskirtis, atsiranda naujų tautinio stiliaus dirbinių, išpopuliarinami atskiri ornamentai ar motyvai.
Iliustracijos: Tradicinė ir tautinio stiliaus namų tekstilė
Etnizuota apranga ir tautiniai drabužiai
Viena iš tautinio stilius paskirčių – demonstruoti tapatumą, priklausymą konkrečiai tautai. Drabužiai, ypač tautiniai, buvo puikus būdas tai padaryti, tačiau jie laikyti išeiginiu, iškilmingoms progoms skirtu apdaru. Kasdienai ir paprastesnėms progoms tiko etnizuota apranga, kuri buvo siuvama (mezgama) pagal laikmečio mados reikalavimus iš namų gamybos audinio, papuošta tradiciniais raštais ar pavienėmis tradicinės aprangos dalimis (pvz., tautine juostele). Fotografijose dažnai matome jaunuosius ūkininkus, dėvinčius etnizuotą aprangą. A. Tamošaičio manymu, angliškos „golf“ kelnės jauniesiems ūkininkams labai tinkamos dėvėti dėl jų panašumo į „senoviškus, tautiškus rūbus“ („Jaunasis ūkininkas“. 1936, nr. 3, p. 3).
Tamošaitis A. tarpukariu daugiausiai prisidėjo prie tradicinio kostiumo tyrimų ir tautinio kostiumo kūrimo bei sklaidos. Jos iliustruoti straipsniai apie tautinį kostiumą, publikuoti „Jaunojo ūkininko“ laikraštyje, „Moters“ žurnale ir kituose leidiniuose, formavo visuomenės supratimą ir buvo tautinio kostiumo etalonai. Tačiau dėl nepakankamo tradicinio kostiumo ištirtumo, nenusistovėjusios tautinio kostiumo koncepcijos buvo daroma klaidų. Tautinis kostiumas dažnai buvo perkraunamas puošmenomis, naudojamas nebūdingas dekoras (pvz., tradiciniam kostiumui nebūdingi išdidinti realistiniai siuvinėjimai ant rankovių ir skarelės. „Jaunasis ūkininkas“. 1938, nr. 10, p. 149), tačiau dažnai kostiumas buvo sąmoningai gausiai puošiamas siekiant pademonstruoti tautos kūrybiškumą, moterų darbštumą, meninius gebėjimus. Įvairiais būdais buvo skatinamas tautinio kostiumo dėvėjimas, pvz., jaunosios ūkininkės, gerai pasirodžiusios gėlių darželio varžybose, buvo apdovanojamos medžiaga arba jau pasiūtu tautiniu kostiumu. Dauguma organizacijų siekė, kad jų narės turėtų tautinį kostiumą ir vilkėtų juo reprezentacinėmis progomis. Spaudoje publikuotose fotografijose tautiniais drabužiais apsirengusias moteris matome pirmoje eilėje. Leidinių viršeliai taip pat dažnai puošti tautiniais rūbais apsirengusių moterų atvaizdais.
Iliustracijos: Etnizuota apranga ir tautiniai drabužiai
Tradicija ir tautinis stilius mezginiuose
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu buvo populiarinamas mezgimas – moterų organizacijose, jaunųjų ūkininkų rateliuose rengti mezgimo kursai. Spaudoje galima rasti straipsnių su patarimais pradedančiosioms ir jau įgudusioms mezgėjoms. Mezgimas laikytas tinkama laisvalaikio praleidimo priemone, būdu kūrybiškumui išreikšti, šeimos ekonomikai naudingu užsiėmimu. Be to, tai lengviau ir greičiau nei siūti drabužius iš namie austų medžiagų. Vaikams ir suaugusiesiems megzti tuo metu madingi kosmopolitiniai drabužiai, kuriuos siūlyta puošti tautiniais raštais. Dažniausiai tai buvo iš juostų, suvalkietiškų prijuosčių paimti ornamentai ar jų motyvai, turėję drabužiui suteikti lietuvišką stilių. Tradiciškai Lietuvoje megztos pirštinės, kojinės, šalikai tampa labai dekoratyvūs. Jie gausiai ornamentuojami dažniausiai juostų motyvais. Populiarinamos puošnios pirštinės ilgais riešais. Spaudoje publikuotos mezgimo kursų, mezginių parodų, mezgančių mergaičių, moterų nuotraukos.
Iliustracijos: Tradicija ir tautinis stilius mezginiuose
Tautinis stilius interjere
Tautinio stiliaus interjero pavyzdžiai apima tikslinius straipsnius, kuriuose aprašomi tautinio stiliaus baldus kuriantys meistrai (pvz., J. Prapuolenis), pateikiami pasiūlymai, kaip susikurti tokio stiliaus interjerą ar pasigaminti baldą, ir atsitiktinės nuotraukos, kuriuose matosi tautinio stiliaus elementai interjere (pvz., tradiciniais kaimiškais audiniais užtiesti LKMD konferencijos stalai). Interjero tekstilės klausimais dažniausiai konsultavo A. ir A. Tamošaičiai, o baldų gamybos – dailininkas A. Jaroševičius. Anot Tamošaitienės, „<...> turime stengtis, kad dabartiniai mūsų rankdarbiai būtų dar gražesni už senąjį sodžiaus meną“ („Jaunasis ūkininkas“. 1934, nr. 52, p. 274.). Ši citata leidžia suprasti, kad nesistengta puoselėti „grynojo“ liaudies meno. Jis buvo veikiau įkvėpimo šaltinis, pamatas, kuriuo remiantis buvo kuriamas tautinis stilius. Laikraštyje „Jaunasis ūkininkas“ daug dėmesio skiriama jaunųjų ūkininkų ratelių seklyčių įsirengimui. Jos turėjo būti „skaidrus lietuviškumo atspindys“ („Jaunasis ūkininkas“. 1933, nr. 48, p. titulinis). Siūlyta patalpą apstatyti tautinio stiliaus baldais, papuošti tradiciniais audiniais, pačių pagamintais rankdarbiais. Laikraštyje pateikiamos gražiai įrengtų seklyčių fotografijos.
„Moters“ žurnale ypač giriami J. Prapuolenio baldai. Aprašant 1932 m. Žemės ūkio rūmuose vykusią jo parodą, žavimasi pristatomais „lietuviškos dvasios“ baldais, inkrustuotais gintaru, puoštais tulpėmis, ąžuolo lapais, audinių ir margučių raštais. Pabrėžiama, kad labai svarbu jaunimą auginti tautiškos dvasios aplinkoje, kad jie „pamiltų visa, kas gražu, lietuviška“. Tautinis stilius interjere (ir ne tik) sietas su tautinės tapatybės išsaugojimu ir kultūriniu indėliu į tautų įvairovę.
Iliustracijos:Tautinis stilius interjere
Parodą parengė Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro vyresnioji metodininkė dr. Asta Venskienė, 2025 m.
Paroda yra sudėtinė projekto „Etnoąžuolynas: paveldo pažinimo ir kūrybos erdvė“ renginių dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
