Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Vaikų Velykos pagal Antaną Giedraitį-Giedrių
Mokytojas Antanas Giedraitis
Antanas Giedraitis (1892–1977 m.) gimė Lukšių kaime šalia Jurbarko. Baigęs Jurbarko pradinę mokyklą, mokėsi privačiai. Kurį laiką gyveno Rusijoje. 1916 m. išlaikė mokytojo cenzo egzaminus ir mokytojavo Maskvos lietuvių mokykloje.
Per Pirmąjį pasaulinį karą, lietuviams traukiantis nuo fronto linijos, nemažai jų susitelkė Voroneže. Čia buvo atidarytos net kelios švietimo įstaigos. 1917–1918 m. A. Giedraitis taip pat gyveno Voroneže, mokėsi privačiame Voronežo lietuvių mokytojų institute ir mokytojavo M. Yčo mergaičių gimnazijoje. Institute paskaitas skaitė J. Balčikonis, J. Yčas, J. Jablonskis, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, P. Mašiotas, J. Vokietaitis ir kiti mokslo bei kultūros veikėjai. Giedraičio mokytojas buvo J. Jablonskis, kuris redagavo ir vieną pirmųjų jo knygų „Trys pasakos“. Grįžęs į Lietuvą, J. Jablonskis domėjosi savo mokinio veikla, rašė palankius atsiliepimus apie jo leidžiamus žurnalus vaikams.
Savarankiškos spaudos vaikams pradininkas Antanas Giedraitis
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, A. Giedraitis grįžo į gimtinę ir ėmėsi rūpintis vaikų švietimo reikalais. Kartu su Jurbarko inteligentais įkūrė „Saulės“ progimnaziją, kurioje dirbo ilgus metus. Noras plėsti vaikų akiratį, žadinti jų smalsumą, išeinantį už mokyklinės programos ribų, paskatino sukurti leidinį vaikams. 1920 m. sausio 1 d. nuošaliame provincijos miestelyje dienos šviesą išvysta pirmasis nepriklausomos Lietuvos periodinis leidinys vaikams „Žiburėlis“. Paantraštėje, greičiausiai laikantis tradicijos, jis įvardijamas kaip „vaikų laikraštis“, tačiau atitiko šiuolaikinį žurnalo apibrėžimą. „Žiburėlis“ buvo spausdinamas Tilžėje, Enzio Jagomasto spaustuvėje „Lituania“. Pradžioje žurnalą turiniu užpildydavo pats redaktorius, vėliau autorių daugėjo. A. Giedraitis pasirašinėdavo savo pavarde bei slapyvardžiais: J. Lukšius (pagal gimtojo Lukšių kaimo pavadinimą), Dzidorių Juozukas, A. Gargalius, Krislelis, Narsutis, A. Giedrius. Pastarasis slapyvardis tapo antrąja Antano Giedraičio pavarde. Pirmieji žurnalo numeriai atrodė kukliai, buvo negausiai iliustruoti. Dėl finansinių sunkumų kartais išeidavo sudvejinti. A. Giedraitis žurnalą redagavo nuo 1920 iki 1924 m. penkto numerio. Vėliau jo leidybą perėmė Lietuvos Raudonasis Kryžius, o redagavimo darbus – dr. Rokas Šliūpas. „Žiburėlis“ leistas iki 1944 m.
Parodoje apžvelgsime tik A. Giedraičio redaguotus velykinio laikotarpio žurnalus. Paprastai antraštiniame arba pirmame jų lape buvo spausdinami religiniais simboliais, pavasarinių gėlių žiedais papuošti sveikinimo žodžiai. 1923 m. prie sveikinimo išspausdintas M. Dagilėlio (kun. Mikalojaus Šeižio-Dagilėlio) ketureilis. Velykiniuose numeriuose vyrauja religinio ir pasaulietinio turinio apsakymai, kuriuose atsispindi gyvenamojo laikotarpio realijos, nevengta ir liūdnų, nešventinių temų. Pvz., ištraukoje iš A. Giedriaus apysakos „Šlubys“ rašoma apie Pirmojo pasaulinio karo metais tremtyje už Lietuvos ribų atsidūrusius vaikus ir jų nostalgiškus prisiminimus apie Velykų šventę namuose (1923, nr. 7–8, p. 98–103). Literatūrine kalba Velykų papročiai aprašomi apsakymuose „Sakinis ir pakaškinis“ (1921, nr. 3, p. 35–39), „Velykų rytą“ (1922, nr. 7–8, p. 89–96). Pastarasis apsakymas iliustruotas vaikams kiaušinius vežančios Velykų bobutės piešiniu. Apskritai A. Giedraičio redaguotame „Žiburėlyje“ piešinių nedaug, jie nespalvoti. Leidybą perėmus Lietuvos Raudonajam Kryžiui, jų gerokai padaugėjo.
Iliustracijos šv. Velykų tema žurnale vaikams „Žiburėlis“ (1920–1924).
Žurnalas vaikams „Saulutė“ (1925–1931). Lietuva
Pasikeitus „Žiburėlio“ leidėjams, A. Giedraitis su bendraminčiais pradėjo galvoti apie naujo žurnalo vaikams leidimą. 1924 m. jurbarkiečiai Kazimieras Ambrozaitis, Antanas Giedraitis, Teodoras Šuravinas įkūrė bendrovę „Pasaka“ knygoms spausdinti ir platinti. 1925 m. ji pradėjo finansuoti naują žurnalą vaikams „Saulutė“, kurio leidybą po dvejų metų perėmė Marijampolėje įsikūrusi „Dirvos“ bendrovė. Visą žurnalo gyvavimo laikotarpį redaktorius buvo A. Giedraitis. Du kartus per mėnesį leistas žurnalas turėjo išsilaikyti iš žmonių aukų bei prenumeratos. Per prenumeratą pradinėms mokykloms „Saulutės“ leidybą rėmė Švietimo ministerija. Žurnalas buvo spausdinamas Tilžėje, Enzio Jagomasto spaustuvėje „Lituania“.
Redaguodamas „Saulutę“, A. Giedraitis tęsė „Žiburėlyje“ pradėtą darbą, tačiau pakilo žurnalo meninis, poligrafinis lygis. Leidinys buvo gausiai iliustruotas nespalvotais ir spalvotais piešiniais, kuriuos piešė žinomi to meto dailininkai Kazys Šimonis, Adomas Smetona. Pastarojo piešinėliai ar jų serijos dažniausiai buvo šmaikštūs, siužetiniai, iliustruojantys trumpus tekstus. Tokius pramoginius, humoristinius pasakojimus galime vadinti komiksais.
Antraštiniame velykinio laikraščio puslapyje buvo spausdinamas sveikinimas su šv. Velykomis. Turinyje taip pat vyravo velykinė tematika – eilėraščiai, pasaulietinio ir religinio turinio apsakymai, papuošti atitinkamomis atsklandomis, užsklandomis ir iliustracijomis. Jose atsispindi vaikų velykiniai norai ir lūkesčiai, vaizduojama laukiamiausia viešnia – Velykė, arba Velykų bobutė, nešanti vaikams margučius. Parodoje pristatome meniškus, tautinių motyvų prisodrintus, lyrine nuotaika persmelktus K. Šimonio ir žaismingus A. Smetonos piešinius.
Iliustracijos šv. Velykų tema žurnale vaikams „Saulutė“ (1925–1931).
Žurnalas vaikams „Saulutė“ (1946–1948). Detmoldas, Vokietija
1944 m. A. Giedraitis pasitraukė į Vokietiją, kur tęsė Lietuvoje pradėtus darbus – mokytojavo ir redagavo žurnalą vaikams „Saulutė“. Tai buvo Detmoldo lietuvių išeivių stovyklos žurnalas vaikams, kurį leido Lietuvos tremtinių bendruomenės Detmoldo apygardos valdyba. A. Giedraitis rūpinosi „Saulutės“ estetiniu, meniniu lygiu ir sugebėjo suburti tremtyje atsidūrusius lietuvių menininkus. Žurnale savo prozos ir poezijos kūrinius skelbė Pranas Bastys, pasirašinėjęs slapyvardžiu Pr. Imsrys, Bernardas Brazdžionis, pasirašinėjęs Vytės Nemunėlio slapyvardžiu, Stasys Laucius, Daiva Nauragytė, Vytautas Tamulaitis ir kt. Žurnalą iliustravo dailininkai Vida Stančikaitė, Zenonas Kolba, Halina Naruševičiūtė-Žmuidzinienė, grafikai Telesforas Valius, Romas Veselauskas (Viesulas) ir kt. Pastarasis pelnė tarptautinį pripažinimą ir tapo bene žymiausiu lietuvių grafiku.
Spalvingi piešiniai, Velykų bobutė su zuikučiais, „linksmoji Meletėlė“ turėjo pradžiuginti tremtyje atsidūrusius vaikus, tačiau ir šventiniame turinyje juntamas Lietuvos ilgesys, svetimumo, benamystės jausmas. Ypač tai būdinga A. Giedraičio-Giedriaus apsakymams.
– Mama, mama, ar daug šįmet velykaičių bus?
– Nežinau, – abejojo mama. – Čia ne mūsų nameliai, ne mūsų vištelės, ne mums ir jų kiaušinėliai.
(1947, nr. 3–4, p. 56)
Iliustracijos šv. Velykų tema žurnale vaikams „Saulutė“ (1946–1948).
Literatūros sąrašas:
- Piročkinas, Arnoldas. Antanas Giedraitis-Giedrius – vaikiškų žurnalų leidėjas // Rubinaitis. – 2002, Nr. 2 (22). Prieiga per internetą: https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/2002-nr-2-22/antanas-giedraitis-giedrius-vaikisku-zurnalu-leidejas/
- Žukas, Vladas. Bendrovės knygoms leisti ir platinti, 1918–1940. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.
Parodą parengė Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro vyresnioji metodininkė dr. Asta Venskienė, 2025 m.
