Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Radijo imtuvai gyvenime ir reklamoje: „ne prabanga, bet kultūros garsenybė!“
1926 m. birželio 12 d., šeštadienį, 19.00 val. nuskambėjo pirmasis Lietuvos radijo šaukinys – „Alio, alio, kalba Kaunas, Lietuva!“. Pusvalandį trukusioje radijo laidoje buvo perskaitytas Švietimo ministerijos sveikinimas ir kelios „Eltos“ naujienos. Lietuvoje tuo metu buvo užregistruoti 323 radijo imtuvai. Radijas buvo prabangos prekė. Nemažus pinigus kainavo tiek pats aparatas, tiek jo išlaikymas. Įsigijus radijo aparatą, per 14 dienų jį reikėjo įregistruoti vietos pašte ir sumokėti abonentinį mokestį. To nepadariusių laukė bauda iki 100 litų. Radijo tarifai buvo nuolat peržiūrimi ir turėjo tendenciją mažėti. Mokestis diferencijuotas pagal vietovę, naudojimo tikslus ir imtuvų tipus. Pavyzdžiui, 1927 m. Seimas nustatė, kad už detektorinius imtuvus, įrengtus miestiečių butuose, redakcijose, valdžios, savivaldybių, Šaulių sąjungos, kultūros, labdaros įstaigose, ligoninėse, mokyklose, per mėnesį reikia mokėti 2 litus. Mokestis už lempinį radiją buvo 5 litai. Kaimo vietovėse mokestis buvo mažesnis, atitinkamai 1 ir 3 litai. Sumokėti reikėjo už 3 mėnesius į priekį. Įstaigos, kurios radijo perduodamas žinias naudojo komercijos tikslais (pvz., bankai, prekybos įmonės ir pan.), mokėjo nuo 75 iki 120 Lt per mėnesį. Nors abonentinis mokestis už radijo imtuvą buvo nuolat mažinamas, XX a. 4 deš. pabaigoje konstatuota, kad jis tebėra dvigubai didesnis negu daugelyje Europos valstybių. Nepaisant to, abonentų skaičius nuolat augo. Statistikos duomenimis, 1924 m. Lietuvoje buvo užregistruoti 7 radijo imtuvai, o 1928 m., praėjus dvejiems metams nuo Kauno radijo stoties veiklos pradžios, jų skaičius išaugo iki 10528. To meto radijo aparatų pardavimai leido daryti prielaidą, kad neįregistruotų radijų buvo du ar tris kartus daugiau. Be to, nesudėtingą radijo aparatą žmonės galėjo susikonstruoti patys. Nemokantys abonentinio mokesčio radijo turėtojai buvo vadinami „radijo zuikiais“.
Abonentinio mokesčio mokėtojai turėjo knygelę, kurioje, be duomenų apie abonentą, buvo pateikiami aktualūs teisės aktai, mokesčių mokėjimo tvarkos. Pvz., 1939 m. radijo abonento knygelėje išspausdinti: „Radiju susisiekti įstatymas“, „Radiju susisiekti įstatymui vykdyti taisyklės“, „Mėgėjų radijo stotims įrengti ir naudoti taisyklės“, „Radijo tarifas“ ir „Radijo abonentinio mokesčio mokėjimo tvarka“.
Iliustracijos: Radijo zuikiams nereikia abonentų knygelės
Prekyba radijo imtuvais ir jų remontas
Žurnale „Bangos“ rašoma, kad prekyba radijo reikmenimis Lietuvoje atsirado 1924 m., tačiau išsiplėtė tik 1927-aisiais, kai radijo abonentų skaičius pasiekė kelis tūkstančius. Akivaizdu, kad prekyba radijo imtuvais bei jų dalimis buvo pelninga, nes 1932 metais ja užsiėmė 86 prekybos įstaigos. Dauguma jų buvo įsikūrusios Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose (1932, nr. 21, p. 23). Sprendžiant iš reklamose pateikiamų adresų, Kaune radijo parduotuvės telkėsi Laisvės alėjoje. Čia, 61 numeriu pažymėtame name, buvo įsikūręs ir A. Varnausko „pirmas specialinis Lietuvoje radio sandėlis ir klinika“. Norėdami suremontuoti radijo imtuvą, į „kliniką“ kreipdavosi privatūs asmenys ir organizacijos. Trakų istorijos muziejuje saugoma 1939 m. išrašyta sąskaita Vytauto Didžiojo universiteto studentų Varpo draugijai už radijo imtuvo remonto darbus (žr. iliustracijas). Sąskaitos blanke taip pat randame informacijos, kokioms firmoms atstovavo Varnauskas. Viena jų buvo vokiečių įmonė „Lorenz“, kurios radijo imtuvų populiarumas reklaminiame skelbime iliustruojamas pateikiant parduotuvės apyvartos duomenis: „per 2 mėn. aparatų Lorenz parduota 158 št.“ A. Varnausko reklaminiai skelbimai išsiskiria tuo, kad pagrindinis dėmesys skiriamas vietai. Varnausko „sandėlyje“ galima įsigyti žinomiausių radijo gamintojų, kokybiškos, techniškai pažangios – tik ką pasirodžiusios rinkoje, tiesiai iš Berlyno parodos – radijo aparatūros, o „klinikoje“ – pataisyti bet kokį radijo imtuvą.
Iliustracijos: A. Varnausko radijo „sandėlis ir klinika“ reklamose
Radijo imtuvų ir detalių reklamos XX a. 3 dešimtmetyje
XX a. 3 deš. Lietuvoje vyravo iki 100 litų kainuojantys radijo imtuvai. Vadovaujantis žurnaluose ar kitoje radijo mėgėjams skirtoje literatūroje publikuotais aprašymais, brėžiniais, buvo galima nesunkiai imtuvą susikonstruoti patiems. Sakoma, kad kiekvienas Kauno gimnazistas turėjo neregistruotą savadarbį detektorinį imtuvėlį, kuriam pasidirbti reikėjo vos kelių detalių – ritės, kondensatoriaus, detektoriaus ir ausinių. Susikonstruoti tokį imtuvą kainuodavo apie 32–52 litus. Reklamose dažnai siūlytos radijo imtuvo dalys, o studentai ir moksleiviai buvo geidžiami pirkėjai vilioti nuolaidomis.
Apie tarpukario reklamą daugiausiai sužinome iš skelbimų periodikoje. To meto reklaminių leidinių išlikę nedaug. Ąžuolyno bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių fonde saugomi keli reti radijo imtuvų ir jų dalių reklaminiai leidiniai – kainoraščiai, kuriuos pristatysime šioje parodoje. Vienas jų – Stasio Brašiškio „Radio laboratorijos“ dalių reklama-kainoraštis, kurio elektroninę versiją galima pavartyti adresu: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C130000484288. Jame rasite paklausiausių radijo dalių ir medžiagų fotografijas, kainas, jų užsakymo sąlygas.
Iliustracijos: Radijas „ne prabanga, bet kultūros garsenybė!“
Radijo reklamos pokyčiai XX a. 4 dešimtmetyje
Radijo lempų reklamos
Nuo XX a. 4 deš. pradžios Lietuvoje nuolat daugėjo lempinių radijo aparatų. Lempos, jų skaičius turėjo įtakos radijo galingumui, garso kokybei. Sugedusią lempą buvo galima pakeisti kita, gal net kokybiškesne, nes radiotechnikos sritis sparčiai tobulėjo. Spaudoje padaugėjo lempų ir sumenko kitų radijo detalių reklamų. Dažniausiai siūlytos „Valvo“, „Philips“, „Telefunken“ firmų radijo lempos. Reklamose galime rasti tiek skambių šūkių, tiek konkrečių techninių duomenų. „Valvo“ reklamose buvo akcentuojama lempų kokybė ir universalumas – „pagerina kiekvieno radio aparato kokybę ir tinka kiekvienam pačių mėgėjų pagamintam arba pirktam fabriko aparatui“. Radijo lempa reklamuota ir kaip „geriausia dovana Kalėdoms“.
Ąžuolyno bibliotekos fonduose saugomas retas „Valvo“ radijo lempų, kuriomis prekiavo H. Gladšteinas (1895–1965), reklaminis leidinys. Jame daug dėmesio skiriama lempų techniniams parametrams. Leidinį taip pat galite rasti elektroninėje erdvėje adresu: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C130000488327.
Iliustracijos: „Kiekvieną mažiausią radijo aparatą paverčia milžinu.“
Radijo imtuvų reklamos
Iki Antrojo pasaulinio karo didžioji dalis radijo imtuvų į Lietuvą importuoti iš Europos šalių ir JAV. 1932 m. žurnale „Bangos“ buvo rašoma, kad Lietuvoje plačiausiai prekiauta firmų „Lorenz“, „Lumophon“, „Mende“, „Philips“, „Saba“ ir „Telefunken“ radijo aparatais. Daugiausia radijo prekių buvo atvežamos iš Vokietijos ir Olandijos, tačiau pasirodė ir amerikietiškų radijo aparatų. Tuomet bateriniai radijo imtuvai kainavo nuo 190 iki 600, o elektriniai – nuo 240 iki 2400 Lt (1932, nr. 21, p. 23). Radijo imtuvai šiek tiek atpigo 1938–1939 metais, kai Lietuvos rinkoje padaugėjo Latvijos Valstybinio elektrotechnikos fabriko (VEF) gaminių. Tačiau radijas ir toliau išliko prabangos preke. Stengiantis parduoti radijo imtuvą, pirkėjai buvo viliojami gražiais vaizdais, skambiais šūkiais ir aparatų kokybę turėjusiais pademonstruoti techniniais duomenimis. Visų prekės ženklų reklaminiuose tekstuose galime sutikti keletą pagrindinių akcentų. Pirkėjams buvo svarbi kaina, tačiau reklamose dažniau pabrėžiamas geras kainos ir kokybės santykis nei pigumas. Visi gamintojai ir pardavėjai gyrė savo radijų kokybę ir modernumą. Pirkėjai vilioti „stipriu“, „švariu“, „natūraliu“ imtuvo garsu. Svarbi buvo galimybė ne tik klausytis visų Europos radijo stočių, bet ir jų transliacijas girdėti aiškiai, be trukdžių, todėl vienu iš reklaminių akcentų tapo geras radijo selektyvumas (gebėjimas labai tiksliai išskirti stotis). Visi norėjo būti modernūs, neatsilikti nuo pažangos, todėl ir reklamose akcentuota, kad tai „naujas“, „patobulintas“ radijo imtuvas, paskutinis technikos žodis ir pan. Svarbi buvo ir radijo išvaizda. Reklamose jis pateikiamas kaip puošnus interjero aksesuaras ar baldas – graži „spintelė“, padaryta žinomų menininkų. Radijo aparatas daugumai žmonių atrodė sudėtingas ir sunkiai suprantamas technikos stebuklas, todėl reklamose neretai akcentuojamas paprastas jo naudojimas.
Kalbant apie kaimo gyventojams, dažniausiai orientuotasi į turtingesnę jų dalį – ūkininkus, jiems siūlyti pigesni radijo aparatai. Kadangi dauguma kaimo gyventojų neturėjo elektros, „ūkininkų patogumui“ siūlyti radijo imtuvai su baterijomis arba rekomenduota įsigyti vėjo dinamą, kurios pagamintos elektros užteks ne tik radijui, bet ir būstui apšviesti. Žinant kaimo žmogaus praktiškumą, reklamose siūloma ūkininkams įsigyti „gerą daiktą“, kuris laiku praneš apie orus ir rinkos kainas, nuo kurių priklauso jų gerovė. „Ūkininko patarėjo“ laikraštyje skelbtose reklamose stipriau išreikšta praktinė radijo reikšmė, o kituose leidiniuose radijas pristatomas kaip informacijos ir turiningo, kultūringo laisvalaikio leidimo priemonė, labiau susitelkiama į pramoginę jo paskirtį. Reklamos kūrėjai stengėsi atliepti įvairių socialinių sluoksnių žmonių lūkesčius ir prisitaikyti prie Lietuvos elektrifikacijos lygio.
„Philips“ radijo imtuvų reklama
Periodika buvo didžiausias reklamos sklaidos laukas, ir Nyderlandų bendrovė „Philips“ tuo sumaniai naudojosi. Lietuvoje ji kūrė pasaulinės, modernios bei patikimos gamintojos įvaizdį. Prekyba radijo aparatais vyko per atstovus ir Lietuvos „Philips“ akcinę bendrovę, įsikūrusią Kaune, Laisvės al. 17. Spaudoje publikuotos „Philips“ radijo aparatų reklamos išsiskiria savo formatu – dažnai jos didesnės nei kitų, todėl iš karto pastebimos. Reklamų dizainas dažnai išskirtinis ir varijuoja nuo išraiškingų, erotinę potekstę turinčių vaizdų iki paprasto smalsumą žadinančio klausimo – „ar jūs jau žinote, ką naujo duoda Philips radio?“ Moters siluetas naudojamas siekiant pabrėžti, kad jų gaminiuose susijungia grožis ir kokybė. Radijas pristatomas kaip vertinga kalėdinė dovana visai šeimai. Vasaros sezono metu pirkėjai vilioti galimybe laimėti puikias atostogas – „kelionę po Europą ir litų 1000“.
„Philips“ atstovai Lietuvoje save reklamavo ir teikdami nemokamas paslaugas radijų savininkams. Laikraštyje „Mūsų rytojus“ išspausdintame straipsnyje rašoma, kad Šiaulių miesto gyventojus, turinčius radijo imtuvus, maloniai nustebino akcinės bendrovės „Philips“ atsiųstų radijo specialistų apsilankymas. Jie nemokamai patarė bei sutvarkė radijo aparatus, kad šie „švariai“ veiktų (1931, nr. 17, p. 5). Toks spaudoje paviešintas dėmesys klientams turėjo įtakos firmos žinomumui bei patikimui didinti.
Iliustracijos: Philips visiems!
„Siera“ radijo imtuvų reklama
Periodiniuose leidiniuose buvo gana aktyviai reklamuojami ir „Philips“ dukterinės bendrovės „Siera“ radijo imtuvai. Šios firmos generalinis atstovas Lietuvoje buvo dr. B. Eljašinas. Reklamose nurodomi keli skirtingi prekybos vietų adresai Vilniaus gatvėje ir Laisvės alėjoje. „Siera“ reklamų formatas, kaip ir „Philips“, buvo atkreipiantis dėmesį. Reklaminiai šūkiai iliustruoti piešiniais. Siūlyta nemažai pigesnių baterinių imtuvų kaimui. Kalėdinio laikotarpio reklamose dažniausiai ne siūloma pirkti, o tiesiog linkima laimingų ateinančių metų.
Iliustracijos: „Patogiai sėdi, maloniai klauso radio Siera“.
Radijo imtuvų „Telefunken“ reklama
Nemažą dalį radijo detalių ir aparatų rinkos užėmė Vokietijos gamintojų („Blaupunkt“, „Lorenz“, „Telefunken“) produkcija. Spaudoje aktyviai reklamuoti 1903 m. Berlyne įsikūrusio radijo ir elektronikos gamintojo „Telefunken“ gaminiai. Kartu su prekėmis į Lietuvą atkeliaudavo ir jų reklamos, kurios buvo pritaikomos vietos sąlygoms. Tokių reklamų šūkiai dažniausiai buvo išverčiami į lietuvių kalbą, o kiti tekstai parašomi atsižvelgiant į lietuvišką kontekstą. Importuoti reklaminiai vaizdai prarasdavo spalvas, nes lietuviškoje tarpukario spaudoje reklamos buvo juodai baltos arba labai minimaliai paspalvintos. Pavyzdžiu gali būti art deco stiliaus reklamos, išspausdintos 1931 m. žurnale „7 meno dienos“ (žr. iliustracijas). Vokietijoje šios reklamos daugiaspalvės. Kartais reklamose daug teksto, kurio turinys primena informacinį pranešimą. Kaip ir kitų gamintojų, „Telefunken“ reklamose pabrėžiamas gamintojo patikimumas, gaminio kokybė, paprastas naudojimas.
Iliustracijos: Telefunken – „...pasaka apie skraidantį kilimą tampa tikrove“.
VEF radijo imtuvų reklama
Latvijos Valstybinio elektrotechnikos fabriko (sutrumpintai VEF) gyvavimo pradžia laikomi 1919 m. Rygoje veikusi įmonė savo aukso amžių išgyveno XX a. 4 deš. Lietuvoje fabrikas turėjo savo agentūrą (Kaunas, Laisvės al. 31), per kurią platino produkciją. Kaimynų radijo imtuvai buvo pigesni ir ypač plačiai reklamuoti kaimui skirtuose leidiniuose. Reklaminiai tekstai mažai kuo skyrėsi nuo kitų firmų reklamų. VEF radijo aparatai buvo pristatomi kaip geriausi, akcentuojama jų kokybė, pasiekta po „ilgo ir sudėtingo darbo laboratorijoje“. Kaip radijo imtuvų kokybės įrodymai pateikiamas faktas, kad pasaulinėse Paryžiaus ir Briuselio parodose firmos produkcija laimėjo „Grand Prix“ apdovanojimus. Taip pat atkreipiamas dėmesys į gerą kainos ir kokybės santykį bei taupų energijos naudojimą. Reklaminiai skelbimai atrodo kukliau nei Nyderlandų ar Vokiečių bendrovių tiek savo formatu, tiek vizualiniu pateikimu. Vyrauja nedidelio formato reklamos, kuriose vaizduojami radijo imtuvai.
Iliustracijos: „Neregėtas pigumas. Reikalaukite visur tik VEF radijo aparatų“
H. Gladšteino iliustruotas radijo katalogas
Ąžuolyno bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skaitykloje galima susipažinti ir su retais Herco (Gerco) Gladšteino (1895–1965) reklaminiais prekių katalogais. Gladšteinas prekiavo medicinos, matavimo instrumentais, elektros aparatais kirpykloms ir kosmetikos salonams, fotografine įranga, kino, radijo aparatais ir kt. Reklamos tikslais yra išleidęs ne vieną prekių katalogą (pvz., 15 m. foto-kino jubiliejaus katalogas. – Kaunas: H. Gladšteinas, [1937]). Pristatomo radijo katalogo pratarmėje užsimenama, kad anksčiau buvo leidžiami „dviejų puslapių didumo“ katalogai, o šis – 56 puslapių. Apimtį padidino siūlomų prekių fotografijos. Anot Gladšteino, tai pirmas Lietuvoje iliustruotas radijo katalogas, kurio idėja atsirado pastebėjus, kad radijo mėgėjams sunku pasirinkti reikiamą prekę jos nematant. Jie galėjo tik įsivaizduoti, ką perką, bet tai ne visada pavykdavo. Viskas pirkėjų patogumui!
Kataloge matome prekių nuotraukas, trumpus aprašymus ir kainas. Tikėtina, kad dėl vizualinio prekių pateikimo katalogas naudotas gana ilgą laiką, o apie kainų pokyčius informuota žodžiu arba ranka įrašytu prierašu. Viename iš Gladšteino katalogų ranka parašyta, kad prekės atpigo apytikriai 10–15 %. Jūsų dėmesiui pateikiame kelis šio katalogo puslapius.
Iliustracijos: Iliustruotas radijo katalogas: „Už atvaizdų tikslumą negarantuojame“.
„Marconi“ radijo aparatų katalogas 1934 metams
Spaudos reklamose galime rasti įrašų, primenančių, kad pirkėjai reikalautų nemokamų prekių katalogų bei kainynų. Pasikeitus kainoms ar išleidus naujų gaminių, pasenę reklaminiai leidiniai buvo išmetami, todėl iki mūsų dienų jų išliko nedaug. Ąžuolyno bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių fonde saugomas retas „Radio aparatų „Marconi“ 1934 metams katalogas“. Viršelyje esantis antspaudas rodo, kad jis priklausė prekybos agentui Mikui Kruopiui iš Vabalninko, Biržų apskrities. Katalogo įvade pateikiama informacija apie radijo imtuvų gamintojų. „Columbia“ ir „Marconi“ susijungimą, paliekant pastarąjį pavadinimą. Radijo aparatų kokybė grindžiama „radio išradėjo ir tėvo, didžiausio radio genijaus, garsiojo G. Marconi“ autoritetu, jo inžineriniais gebėjimais. 1934 metų kataloge pristatomi devyni radijo imtuvai su nuotraukomis ir aprašymais, kuriuose giriama jų kokybė bei išvaizda.
Iliustracijos: „Radio aparatai „Marconi“ geriausi ir tobuliausi pasaulyje.“
Literatūra:
Štikelis, Stasys. Eterio šviesa: nepriklausomos Lietuvos radijas 1919–1940 m. – Kaunas: Varpas, 2001.
Lietuvos radijas, 1926–2016 : faktai, kūrėjai, laidos. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016.
Parodą parengė Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro vyresnioji metodininkė dr. Asta Venskienė, 2026 m.
