Virtualios parodos

Liaudies ir autorinių pasakų knygos


A. Giedraitis yra literatūrinės autorinės pasakos pradininkas Lietuvoje. Jo pasakas vertino ir ne vieną teigiamą atsiliepimą parašė J. Tumas-Vaižgantas. „Židinyje“ paskelbtoje „Tautos pasakų“ recenzijoje jų autorių pristato kaip „Lietuvos pasakininką“ bei „vienintelį literatūros žmogų, kuris su pasaka suaugo, pasaką pamėgo ir ją suprato.“ Anot Vaižganto, A. Giedraitis seka pasakas ne nuo „pečininko“, bet „ex-cathedra“, kaip „aukštai išsilavinęs literatas“ ir jo klausosi vaikai iš visų pradžios mokyklų. Vaižgantas manė, kad „Dėdės Giedriaus“ pasakos yra „labai lietuviškos“, „pilnos doros mokslo ir tiesaus gyvenimo išminties“, todėl reikšmingos tautiniam, doroviniam vaikų ugdymui (6, p. 273 ir 5, p. 189).

A. Giedraitis kaip pasakų rinkėjas ir kūrėjas debiutavo rinkiniu „Trys pasakos“ (Voronežas, 1917) ir nuo to laiko Lietuvoje bei išeivijoje išleido per 15 įvairaus pobūdžio pasakų rinkinių. R. Skunčikas pagal literatūrinių pasakų ryšį su tautosakinėmis išskyrė tris Giedraičio publikuotų pasakų grupes: 1) rašytojo redaguotos ir iš dalies perkurtos lietuvių liaudies pasakos; 2) stilizuotos pasakos, besiremiančios folkloro siužetais ir poetika; 3) originalios literatūrinės pasakos. Pirmajai grupei priskiriami A. Giedraičio-Giedriaus parengti lietuvių pasakų rinkiniai: „Mūsų liaudies pasakos vaikams“ (1922), „Tautos pasakos“ (1928), „Pasakos“ (1930), kurių naujai redaguoti leidimai pasirodė ir emigracijoje. Kituose pasakų rinkiniuose originalios pasakos persipynusios su stilizuotomis, pvz., „Sutemų šnekos“ (1925), „Užburti keliai“ (1961), „Aišvydo pasakos“ (1971). Dėl kai kurių A. Giedraičio knygų žanrinės priklausomybės nesutariama, pvz., rinkinys „Murklys“ (1962) tyrėjų įvardijamas kaip pasakų ir apysakų, o rinkinyje „Pašnekos“ (1930) rasime ir autorinių pasakų, ir realaus gyvenimo vaizdų (1, p. 14–15).

B. Brazdžionis Giedraičio pasakas vadina pedagoginėmis, auklėjamosiomis. Kurdamas pasakas, A. Giedraitis iš liaudies pasakų pasiėmė joms būdingus bruožus – fantaziją, burtus, nesiskaitymą su realybe, atskirus pasakų elementus ir vaizdus. Tačiau tradicinius liaudies pasakų herojus – raganas, velnius, vaiduoklius – dažniausiai pakeičia žmonėmis, kurių charakterio savybės, siekiai, poelgiai įkūnija pasakoms būdingą kovą tarp gėrio ir blogio. Pasakų veikėjų charakteriai atskleidžiami ir per autoriaus sukurtus savitus lietuviškus vardus, pvz., Gailutė, Slaptutė, Širdutė, Lakūnėlis, Naudžius, Svajoklis, Silpnutis, Doriukas ir kt. Autorinėse A. Giedraičio pasakose galime rasti Lietuvos istorijos, kaimo buities atspindžių. Tautinio charakterio suteikia ir A. Šimonio iliustracijos, kuriomis buvo puošta dauguma tarpukariu išleistų šio autoriaus pasakų knygų. Ypač gražiai iliustruotos, su spalvotomis įklijomis 1928 m. išleistos „Tautos pasakos“. Siekiant dar labiau priartėti prie vaikų, knygelė „Mūsų liaudies pasakos“ buvo patikėta iliustruoti patiems vaikams – Panevėžio gimnazijos mokiniams, o rinkinėlį „Trys pasakos vaikams“ (1921) iliustravo žinomas tapytojas, grafikas Rimtas Kalpokas, kuriam tuo metu buvo trylika metų. Apskritai Lietuvoje iki XX a. pradžios vaikams skiriamų knygų išvaizda beveik nieko nesiskyrė nuo suaugusiųjų knygų. Tik apie trečiąjį dešimtmetį imta ieškoti kitokio – „vaikiško“ – stiliaus.

Giedraičio pasakų poreikis buvo juntamas ir emigracijoje. Tėviškės, namų ilgesys darė įtaką knygų turiniui ir pavadinimams. Bibliotekoje saugoma 1951 m. DP stovykloje Vokietijoje išleista suliteratūrintų („skaityti paruoštų“) pasakų knyga „Tėvų pasakos“ su autoriaus dedikacija broliui Dzidoriui.


Senų ir retų spaudinių skaitykloje galite skaityti šias A. Giedraičio pasakų knygas:

Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
2025 © Kauno apskrities viešoji Ažuolyno biblioteka