A. Giedraičio prozos ir poezijos knygos
A. Giedraitis-Giedrius apsakymus, apysakas dažnai paįvairindavo įterpdamas liaudies dainų, pasakų, padavimų motyvų, o ir jo knygos sudarytos iš skirtingų žanrų kūrinių – visa tai apsunkina tiek kūrybos, tiek išleistų knygų klasifikaciją. L. Žvironaitė autoriaus realistinę prozą vaikams skirsto į dvi grupes: 1) turinčią autobiografinių bruožų (memuaristinę) ir 2) realaus gyvenimo vaizdus. Iš pirmai grupei priskirtų knygų vaikams Senų ir retų spaudinių fonde saugomi vienos pirmųjų Giedriaus knygelių „Iš mokslo dienų“ leidimai (pirmasis, 1917 m., ir pakartotinas, 1921 m.). Taip pat DP leidybai priklausančios knygos: „Kelionė į Lietuvą“ [1947] ir „Lekučio atsiminimai“ (1951).
Abiems paminėtoms grupėms galime priskirti suaugusiesiems skirtas knygas – „Lukšiųjai“ (1959) ir jau po autoriaus mirties išleistą „Mūsų Jurbarkas“ (1979). „Lukšiųjai“ – tai knyga apie Giedraičio gimtąjį kaimą, tačiau joje istorinė tiesa persipina su autoriaus vaizduotės sukurtais ar adaptuotais folkloriniais pasakojimais. Knygos „Mūsų Jurbarkas“ aplanke ji įvardijama kaip monografija, bet pratarmėje autorius nurodo, kad naudojosi „negausiais rašytiniais šaltiniais, atsiminimais ir patirtimi“. Taigi, tai iš dalies memuarų knyga, paremta Giedraičio ir jam talkinusių asmenų prisiminimais, iliustruota nuotraukomis iš asmeninių archyvų.
Bibliotekoje galite susipažinti ir su visomis A. Giedraičio-Giedriaus vaikų prozos knygomis, kuriose realaus gyvenimo vaizdai persipina su autoriaus išmone: „Miškinis“ (1925), „Doriukas“ (1930), „Šlubys“ (1934), „Gamtoje pasidairius“ (1938). A. Giedraičio-Giedriaus apsakymuose, apysakose vaikams aiškiai matomi vertybiniai, edukaciniai, pažintiniai tikslai.
Vieni iš ryškiausių A. Giedraičio-Giedriaus leidinių suaugusiesiems yra apsakymų rinkinys „Smilgos“ (1969) ir poetinės prozos knygelė „Nušviesti takai“ (1930). Pirmoji, anot literatūrologės D. Šakavičiūtės, yra profesionaliausia A. Giedraičio-Giedriaus knyga, o „Nušviesti takai“ yra akivaizdus Giedriaus kūrybos neįspraudžiamumo į žanrinius bei adresato rėmus pavyzdys. Buvo mėginama ją laikyti knyga vaikams, tačiau, anot L. Žvironaitės, „impresionistiniai vaizdeliai, poetinės miniatiūros savo prasme, minties užslėptumu labiau artimi suaugusiam skaitytojui“ (1, p. 17). Šios knygos turinys dažniausiai apibūdinamas kaip „eiliuota proza“, „simbolinė, poetinė proza“ ir pan.
B. Brazdžionis A. Giedraitį-Giedrių vadina vaikų poezijos pradininku. Jo eilėraščiai artimi liaudies kūrybai. Senų ir retų spaudinių skyriaus skaitykloje galima susipažinti su vaikų poezijos knygelėmis „Rausvas lapas“ (1930) ir „Šviesos rate“ (1930). Poezijos rinkinėlis „Iš Nemuno...“ (turime 1921 ir 1922 metų leidimus) labiau skirtas suaugusiesiems, nors jame yra ir keli vaikiški eilėraščiai. Giedrius rašė ir pasakėčias, kurių rinkinys išleistas 1959 metais Bostone.
Žanriniu požiūriu Giedriaus kūryba įvairi, tačiau kūrinių tematika dažniausiai apsiriboja kaimo aplinkos ir jo gyventojų, gamtos vaizdavimu. A. Giedraičio amžininkai, jo mokytojai J. Jablonskis, A. Jakštas, J. Tumas-Vaižgantas, akcentavo šio autoriaus kūrybos liaudiškumą, tautinę, auklėjamąją reikšmę. Iškeliama Giedraičio kūrybos pedagoginė, edukacinė, lituanistinė prasmė – vaikai, skaitydami jo kūrinius, galėjo mokytis taisyklingos lietuvių kalbos. J. Tumas-Vaižgantas A. Giedraitį laikė geresniu, įdomesniu pasakininku nei P. Mašiotas.
Daug kur A. Giedraitis ėjo nepramintais keliais ir ne viskas jam pavyko nepriekaištingai, tačiau jo veikla XX a. I pusėje atitiko laikmečio poreikius ir aktualijas, todėl amžininkų atsiliepimai dažniausiai buvo palankūs. Kai A. Giedraičio kūryba vertinama atsietai nuo istorinio konteksto, galima rasti ir gana kategoriškų pasisakymų, kad autorius buvo tiesiog netalentingas ir jo proza „yra vaikų literatūros istorijoje, bet vargu ar ji yra literatūros faktas“ (1, p. 26).
Senų ir retų spaudinių skaitykloje galite skaityti šias A. Giedraičio prozos ir poezijos knygas: