Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Petras Biržys – Liudiškietis – Akiras – Pupų Dėdė – daugialypis asmenybės kūrybiškumas
Šiemet sukanka 130 metų nuo Petro Biržio (1896–1970) gimimo. Manyčiau, kad Biržio pavardė gerokai mažiau žinoma nei sceninis šios kūrybiškos asmenybės vardas – Pupų Dėdė. Gimė jis Liudiškių k., Anykščių r., neturtingų žemdirbių šeimoje. Buvo septintas vaikas. Mama siekė jaunėlį apsaugoti nuo sunkių žemės ūkio darbų, norėjo, kad sūnus mokytųsi siūti, leido į mokyklą. Rašyti jam patiko labiau nei siūti. Anykščių pradinėje mokykloje pramokęs rašto, Biržys pradėjo uždarbiauti rašydamas laiškus. Dažniausiai kreipdavosi neraštingos moterys, prašydamos parašyti vyrams, sūnums, išvykusiems į Ameriką. Už šią paslaugą gaudavo maisto produktų ir šiek tiek pinigų. Vėliau mokėsi Utenos keturklasėje pradžios mokykloje, bet karas nubloškė į Voronežą. Eksternu išlaikęs egzaminus, brandos atestatą gavo Maskvoje. Kuriantis Nepriklausomai Lietuvos valstybei, P. Biržys 1918 m. grįžo į Lietuvą, įstojo savanoriu į kariuomenę, užsitarnavo leitenanto laipsnį. Tačiau jo širdis linko prie mokslo, meno, literatūros, todėl įstojo į Lietuvos universitetą, kuriame studijavo lietuvių literatūrą ir teologiją, bet jo nebaigė. Laisva, kūrybiška siela veržėsi keliauti, ieškoti, imtis vis naujų veiklų. P. Biržys turėjo daug vardų ir veidų: jis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, kariškis, mokytojas, redaktorius, publicistas, kraštotyrininkas, istorikas, poetas, humoristas, aktorius, muzikantas, dainininkas, pasakorius... Turėjo keletą ypač mėgstamų veiklų, ir viena jų – rašymas. Anot paties P. Biržio, „rašyti ragino širdis, siela, protas dar kūdikystėje“, todėl šioje parodoje dėmesį sutelksime į Ąžuolyno bibliotekoje esančių jo leidinių mozaiką.
Petro Biržio (Liudiškiečio) poezijos knygelės
Pirmas P. Biržio eilėraštis 1917 m. buvo išspausdintas Rygoje leistame politikos, literatūros ir meno laikraštyje „Rygos garsas“. Eilėraštį „Ko nerimsti?“ autorius skyrė „draugei „Lietuvaitei“. Tuomet Biržys pasirašinėjo Liudiškiečio slapyvardžiu, kitaip tariant, žmogumi iš Liudiškių kaimo, kuriame gimė. Biržys prisimena, kad tada gyveno Voroneže ir labai didžiavosi, visiems rodė laikraštį su išspausdintu eilėraščiu. Poetas J. Janonis patarė savęs nepervertinti ir pasakė, kad eilėraštis silpnokas, bet kartu paskatino ir toliau kurti. P. Biržys rašė ir publikavo savo kūrybą periodinėje spaudoje ir išleido dvi poezijos knygutes. 1919 m. Kaune pasirodė jo eilėraščių rinkinys „Sielos sparnai“ (pakartotinis leidimas 1924 m.), kuriame – 55 eilėraščiai, parašyti 1917–1919 m.
Eilėraščiuose atsiskleidžia autoriaus jautrumas gamtos grožiui. Emigracijoje parašyti eilėraščiai persmelkti Tėvynės nostalgijos, liūdesio dėl svetimoje žemėje mirusių draugų, paliktų gimtųjų vietų. Biržio kūryboje juntama liaudies dainų įtaka, gal todėl kai kurie eilėraščiai, pvz., „Našlaitė“, virto liaudies dainomis.
Taip pat P. Biržys parašė „poemėlę“, kuri 1923 m. buvo išleista pavadinimu „Karo metu“. Joje sueiliuotos lietuvių kančios, pasakojama apie Pirmojo pasaulinio karo baisumus, priverstinį pasitraukimą iš Lietuvos ir sugrįžimą po karo. Kūrinyje yra nemažai biografinių užuominų.
Biržys rašė ir proginius eilėraščius, vienas kurių buvo išleistas atskira knygele – „Klaipėdos krašto lietuvininkų sukilėlių laimėjimui paminėti sausio 15 d.“ Eilėraštis parašytas Biržiui mokytojaujant Pagėgiuose. Jame pasakojama apie sudėtingą mūsų šalies istoriją, kovą už Lietuvos ir Klaipėdos krašto laisvę. Tai retas smulkusis leidinys, saugomas Ąžuolyno bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių fonde.
Iliustracijos: Petro Biržio (Liudiškiečio) poezija
Petras Biržys (Akiras) kaip publicistas, biografinių, istorinių apybraižų autorius
Bendradarbiauti spaudoje Biržys pradėjo 1917 m. Jo straipsnių, eilėraščių rasime išspausdintų „Tėvynės sarge“ (Vilnius), „Pavasaryje“, „Kariškių žodyje“, „Lietuvos keleivyje“, „Klaipėdos žiniose“, „Trimite“, „Karo archyve“, „Meno kultūroje“, „Viltyje“ (Brazilija) ir kt. Publicistinį rašymo stilių jis pasitelkdavo ir rašydamas knygas. 1923 m. P. Biržys parašė biografinę apybraižą apie Antaną Juozapavičių – pirmą Lietuvos kariuomenės karininką, žuvusį Nepriklausomybės kovų metu. Knygoje gyva kalba apžvelgiama Juozapavičiaus ir jo šeimos istorija kaip prasmingo pasiaukojimo, patriotizmo pavyzdys, vaizduojamas Juozapavičiaus dalyvavimas kovose, aprašoma žūtis, laidotuvės ir pagarbos žuvusiam už Tėvynę ženklai. Greičiausiai norėdamas parodyti savo ryšį su kariuomene, autorius pasirašo: „leitenantas Petras Biržys“. Vėliau (nuo 1926 m.), rašydamas istorines, kraštotyrines apybraižas, jis pasirašinėja Akiro slapyvardžiu, kurį pasirinko pamatęs filmą „Akiras ir Balta Gėlelė“. Filmo personažas Akiras buvo geraširdis, tačiau skriaudžiamas, niekinamas. Jis kantriai iškentėjo neužtarnautus pažeminimus ir buvo apvainikuotas. Matyt, Biržiui šis personažas buvo artimas, nes jis panoro būti tokiu Akiru. Šiuo slapyvardžiu 1930 m. pasirašoma nedidelės apimties knygelė „Karo muziejus“. Jos leidybą, kaip ir dar dviejų Biržio knygų, finansavo Amerikos lietuvis Juozas Bačiūnas. Su šiuo verslininku, lietuvybės puoselėtoju Biržys susipažino ir susibičiuliavo viešėdamas Amerikoje. Iliustruotoje 32 puslapių knygelėje autoriaus meninė raiška – tekstas prasideda eilėraščiu, pagyvinamas romantiniais, patriotiniais intarpais – persipina su faktais apie Karo muziejaus kūrimą, ekspozicijos išdėstymą, eksponatų skaičių ir pan. Aprašomas šalia muziejaus esančios erdvės kūrimas – „sodnelio“ sutvarkymas, paminklai, Laisvės varpas, bokšto laikrodis ir varpų muzika, valstybinės vėliavos pakėlimo bei nuleidimo ceremonijos ir kt. Ši dokumentinė apybraiža suteikia vertingos informacijos apie Karo muziejaus kūrimą bei ideologinę jo reikšmę.
Iliustracijos iš Petro Biržio (Akiro) biografinių, istorinių apybraižų
Petro Biržio (Akiro) kraštotyros darbai
Petro Biržio platų kūrybinių, pažintinių interesų lauką rodo domėjimasis krašto paveldu, kariuomenės, miestų bei miestelių istorija. Jis pastebėjo, kad ypač trūksta dėmesio lokaliems tyrimams, todėl sumanė leisti seriją „Lietuvos miestai ir miesteliai“. Pradėjo nuo nedidelės apimties knygelių apie „Vyžuonas“ (1927 m.), „Taujėnus“ ir „Anykščius“ (1928 m.), tačiau greit suprato, kad toks didelis darbas ne vieno žmogaus pajėgoms, todėl nuo miestelių perėjo prie stambesnių teritorinių vienetų – apskričių aprašymų. 1931 m. dienos šviesą išvydo „Alytaus apskritis“, 1932 m. – „Biržų apskritis“, 1934 m. – „Kėdainių apskritis“, 1937 m. – „Marijampolės apskritis“. Anot autoriaus, buvo parengti tekstai ir apie Kauno bei Kretingos apskritis, tačiau jie taip ir liko neišspausdinti. Nors pasakojimuose apie vietoves trūksta vientisumo, chronologinio nuoseklumo, galima išskirti kelias vyraujančias temas: vietovardžio kilmės aiškinimas, archeologiniai paminklai, dvarų, parapijų istorija, spaudos draudimas ir tautinis atgimimas, sukilimai ir kovos už Lietuvos nepriklausomybę, organizacijų veikla, valsčių ūkinio bei kultūrinio gyvenimo faktai, tautosakos pavyzdžiai. 1927–1937 m. P. Biržio parengtą „Lietuvos miestų ir miestelių“ seriją galime laikyti pirmu bandymu aprašyti Lietuvos vietovių praeitį. Tai didžiulis kraštotyrinis darbas, atliktas vieno žmogaus iniciatyva bei pastangomis ir aktualus dar mūsų dienomis.
Iliustracijos iš Petro Biržio (Akiro) kraštotyros leidinių
Radijo laidų ir leidinių sąveika
Petrą Biržį, o gal tiksliau reikėtų sakyti Pupų Dėdę, išgarsino radijo pusvalandžiai. Vėliau visi eidavo į koncertus, norėdami jį pamatyti ir išgirsti gyvai. Šiandieną Pupų Dėdė neabejotinai būtų vadinamas žvaigžde. Sceninis vardas „Dėdė iš Pupų“ radijo studijoje gimė spontaniškai. Vėliau jis buvo kiek pakeistas ir naudojamas radijo laidose, scenoje bei leidžiant humoristinius leidinius. 1935 m. Biržio leistas „mėnesinis linksmas laikraštis“ vadinosi „Pupų Dėdė“ (gyvavo vienus metus, išėjo 12 numerių). Radijo laidų pagrindu gimdavo knygos. Pavyzdžiui, Kauno radiofono direktorius Antanas Sutkus pasiūlė sukurti „vestuvininkų trupę“, kuri surengtų radijo vaidinimą, paremtą vestuvių papročiais – muzika, dainomis, pokštais. Laida buvo populiari, todėl 1930 m. Biržys Akiro slapyvardžiu išleido knygelę „Kaimo vestuvininkai“. Joje autentiški Anykščių krašto vestuvių papročiai persipina su Povilo Zulono režisuotų „Senovės kupiškėnų vestuvių“ ir radijo trupės kūryba. Prakalboje nurodomas švietėjiškas leidinio tikslas: „<...> panorėjau, kad mūsų kaimiečiai, keldami vestuves imtų gražiai juokauti – atgaivintų senovės lietuvių apeigas. Tam ir leidžiama ši knygelė“. 1938 ir 1940 m. dideliais tiražais (10000 ir 20000 egzempliorių) išleista humoristinė knygelė „Radijo bangos iš Pupų Dėdės pastogės“ (2-ojo papildyto ir pertvarkyto leidimo pavadinimas – „Radijas iš Pupų Dėdės pastogės“). Joje rasime ir subtilaus humoro, ir aštrios satyros, kuri jau buvo skambėjusi radijo bangomis. Neatliekant išsamios leidinių analizės, o tik pastebint, kas labiausiai krinta į akis, paminėtina, kad sumažėjo antrojo leidinio apimtis, jame neliko gerbėjų laiškų, pasikeitė dalis eiliuotų tekstų, o leidinio pabaigoje atiduodama duoklė nuolatinio pagalbininko radijo laidų ir koncertų metu, literato, gitaristo Antano Zabulionio kūrybai. Pasikeičia ir dauguma fotografijų. Ypač akivaizdžios permainos „Pupų Dėdienės“ aprangoje. Pirmo leidimo knygelėje ji visur su tautiniu kostiumu, kuris buvo tarpukario inteligentijos tautinio tapatumo raiškos dalis, o pakartotinio leidimo nuotraukose matome to meto madingus drabužius. Daryčiau prielaidą, kad 1940 m. išleistos knygelės iliustracijų pasikeitimams įtakos turėjo sovietų okupacija, kai tautiškumo demonstravimas tapo nepageidaujamas ar net pavojingas.
Iliustracijos: Radijo laidų įkvėpti leidiniai
Pupų Dėdė – kūrybiškumas, nepaklusęs cenzūrai
Petras Biržys nuo jaunystės buvo aštrialiežuvis – kandžiais kupletais apdainuodavo negeroves, žmonių ydas nepaisydamas jų visuomeninio, socialinio statuso. Dėl kritikos ne kartą nukentėjo, tačiau išmetimas iš gimnazijos, baudos neprivertė jo paklusti cenzūrai. Biržio manymu, iš gimnazijos Voroneže buvo pašalintas todėl, kad ten leistame satyriniame laikraštyje „Sumtis“ išspausdino Konstantino Olšausko šaržą. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Biržys buvo ne vieną kartą paduotas į teismą, jam teko mokėti baudas ir pasėdėti kalėjime už valdininkų ir aukštų šalies pareigūnų ar jų šeimos narių kritiką. Už prezidentui A. Smetonai skirtą kupletą:
Šventas Antanai, dūšių patronai,
Sakyk, kur dingo šeši milijonai...
šmaikštuolis užsidirbo šešis mėnesius belangės, tačiau jo radijo laidos ir koncertai nebuvo uždrausti. Sužinojęs, kad dėl Smetonienės ligos buvo uždarytas eismas Vilniaus gatve, radijo laidoje uždainavo:
Kai susirgo Zosė, tautininkų mama,
Uždraudė važiuoti pro tą šventą namą...
Šis kupletas jam kainavo dar šešis mėnesius kalėjimo. Juozo Tūbelio kritika dėl namų ir dvaro įsigijimo taip pat turėjo analogiškų pasekmių. Biržys sakydavo: „Ko aš kaltas, kad mano liežuvis ponams nepatinka? ! Mat jis, iš burnos išėjęs, greitai ilgėja, kol valdžios vyrai vėl sutrumpina. O vėliau vėl tas pat kartojasi“. Nuo jo ilgo liežuvio kliūdavo visoms valdžioms. Biržys kalėjo ir už antitarybinius kupletus. Pupų Dėdės sukurta ir sovietmečiu tylomis tarta frazė „Vilnius mūsų, o mes rusų, Lietuvėlė – nebe mūsų...“ tapo liaudies kūrybos dalimi.
Vokiečiams Pupų Dėdė taip pat nedarė kompromisų. Kai parduotuvėse pagal korteles pradėjo pardavinėti arklieną, jis sukūrė arklio garbei dainelę. Ketureilis, uždirbęs Pupų Dėdei baudą ir draudimą jį atlikti, skambėjo taip:
Prieš mėnesį pastipo jis,
Dabar išvirtas tas arklys.
Į karą juo daugiau nejos.
Kotletai skanūs jo mėsos.
Nuryji kąsnį ir girdi:
To arklio kumpiai gan geri.
Įdėjęs lėkštėn šmotą dar,
Jauties pavalgęs jau dabar.
Bet vietoj duotų pažadų
Kažkodėl noris avižų,
Ir nepraeina valanda,
Kai pasigirsta y ha ha.
Brauki per kelnes su ranka.
Ir pasidaro taip baugu,
Kad kas nekirstų botagu.
Tai tik keli kandžių kupletų pavyzdžiai, rodantys, kad prieš Pupų Dėdės plunksną visi buvo lygūs. Jis nepaisė autoritetų, nedarė atrankos pagal politines pažiūras ar pan. Tik sovietmečiu jo kūryba buvo paskelbta „buržuaziniu šlamštu“ ir vieši pasirodymai uždrausti.
Literatūra:
Danilevičius, Eugenijus. „Pupų Dėdė kraipo ūsą...“ – Vilnius: Mūsų girios, 1992.
Jurgaitis, Robertas. XX a. Lietuvos vietovių istorijos sintezės: idealaus modelio paieškos. Inveniens quaero. Ieškoti, rasti, nenurimti – Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2011, p. 597–611.
„Pupu Dede. Atsiminimai“. Parengė T. Petrauskas – Vilnius: Vaga, 1999.
Parodą parengė Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro vyresnioji metodininkė dr. Asta Venskienė, 2026 m.
