Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Kosakovskiai (Vaitkuškio, Lyduokių ir Martyniškio dvarai)
Kosakovskiai – sena Lietuvos ir Lenkijos didikų giminė, gyvenusi Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje bei turėjusi „Juodvarnių“ herbą, grafų titulą. Giminės šaknys siekia XIII a. Mazoviją. Būtent iš Mazovijos kilusi Korvin Kosakovskių giminės šaka. Lietuvoje šios giminės atstovai buvo įsigiję Vaitkuškio dvarą (Ukmergės apskr., Pabaisko valsčiuje), Lyduokių dvarą (Ukmergės apskr., 12 km nuo Ukmergės) ir Martyniškio dvarą (dabartiniame Jonavos raj.).
Vaitkuškio dvarą su biblioteka 1760 m. iš Skorulskių nupirko Vitebsko vaivada Mykolas Kosakovskis. 1857–1862 m. pastatyti neogotikiniai Vaitkuškio dvaro rūmai. XX a. pradžioje šių rūmų bibliotekoje buvo apie 12 000 tomų knygų ir rankraščių įvairiomis kalbomis. Per Pirmąjį pasaulinį karą dalis šios bibliotekos knygų buvo išgrobstyta. Po Vaitkuškių dvaro parceliacijos, įvykusios dėl žemės reformos, dauguma dvaro bibliotekos knygų pateko į Centralinį valstybės knygyną, iš kurio pasklido į kelias Lietuvos bibliotekas: Lietuvos mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekas Vilniuje, dabartinę KAVB Kaune ir kt.
Dalis Vaitkuškio dvaro bibliotekos knygų jau XX a. pradžioje pateko į Lyduokių dvarą, kurį 1907 m. iš H. Voinickio įsigijo Vaitkuškio dvaro savininko Stanislovo Kazimiero Kosakovskio (1837–1905) sūnus Mykolas Stanislovas Kosakovskis (1883–1960). M. S. Kosakovskis šiame dvare suformavo savo asmeninę biblioteką, pavadino ją „Biblioteka Nidocka“. Lyduokių dvare buvo saugomas ir Kosakovskių giminės archyvas, dabar patekęs į Nacionalinę M. Mažvydo biblioteką Vilniuje. Lyduokių dvarą ištiko tas pats parceliacijos likimas, kaip ir Vaitkuškių dvarą. Lietuviškos Lyduokių dvaro bibliotekos knygos liko rūmuose ir po parceliacijos, o 1934 m. dvarą įsigijo architektas Karolis Reisonas su žmona Elena. K. Reisono žmona dvare gyveno ir jį prižiūrėjo.
Nuo XVII a. Kosakovskiai gyveno Stanislovo Kosakovskio įsigytame nedideliame mediniame Martyniškio dvarelyje, kuriame buvo ir šios šakos Kosakovskių asmeninė biblioteka. Asmenines bibliotekas su atitinkamais ženklais knygose turėjo ir Vilniuje gyvenę Kosakovskių giminės atstovai. Iš turtingos Kosakovskių bibliotekos į KAVB pateko kelių šios giminės kartų, gyvenusių Lietuvoje ir Lenkijoje, knygos.
KAVB yra 6 Jozefo Kosakovskio knygos. Vienos jų įraše J. Kosakovskis panaudojo savo tėvo Mykolo Kosakovskio titulus. Taip pat 6 leidiniai pateko iš Kosakovskių bibliotekos Martyniškio dvarelyje. KAVB yra 3 Vilniaus vyskupo Jono Kosakovskio (1755–1800) asmeninės bibliotekos knygos, perduotos jo Vilniaus diecezijos seminarijos bibliotekai. J. Kosakovskis knygose save įvardino „Joannis Nepom. Corvini Kossakowski Eppi Vilnę.“. 2 KAVB esančios knygos yra iš kunigo, prelato, rašytojo Kaliksto Kosakovskio (1794–1866) bibliotekos. Jose įrašyta „Ex Libris Calliksti Korwin – Kossakowski“. Įvairių Kosakovskių Varšuvos bibliotekos leidinių KAVB yra 31 (dalis šių leidinių priklausė Stanislovui Feliksui Fortunatui Kosakovskiui ir po to buvo perkelta į Vaitkuškio dvarą). Visuose juose yra spaudas „Z Księgozbioru Hr. Kossakowskich Warszawa“. Kai kuriuose dar įklijuotas ekslibrisas su Kosakovskių herbu ir užrašu „Nil perdidisti si famam servaveris“ („Nieko nepasieksi, jei tarnausi gandams“). Daugiausiai Kosakovskių giminės asmeninių bibliotekų leidinių į KAVB pateko iš Vaitkuškio dvaro.
Knyga iš pradžių priklausė Kosakovskių asmeninei bibliotekai Vaitkuškių dvare, vėliau pateko į Mykolo Stanislovo Kosakovskio biblioteką jo 1907 m. įsigytame Lyduokių dvare („Biblioteka Nidocka“).
Knygos autorius Cyprian Ksawery Zaborowski (1799–1866) veikalą dovanojo Vaitkuškio dvaro savininkui Stanislovui Kazimierui Kosakovskiui (1837–1905). Iš šios asmeninės bibliotekos knyga pateko į VDU biblioteką, po to į KAVB.
Knygos autorius Stanislovas Cieškovskis (1866–1933, herbas „Dolenga“) dovanojo šį savo leidinį Stanislovui Kosakovskiui (1837 07 03 Vaitkuškyje – 1905 11 04 Vaitkuškyje).
