Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Nacionalinių valstybių kūrimosi laikotarpiu visoje Europoje buvo remiamasi kaimiškąja kultūra manant, kad ji etniškai gryniausia, todėl etaloninė bei saugotina. Lietuvės moters idealusis įvaizdis taip pat buvo kuriamas remiantis šia idėja. Labai svarbiu etnokultūriniu simboliu tapo moters plaukai – jų ilgis, spalva, sušukavimo būdas. Lietuvaitės plaukų etnokultūrinis įprasminimas buvo kuriamas ir palaikomas remiantis lietuvių liaudies dainomis, grožine literatūra. Kalbant apie pastarąją, reiktų išskirti bene plačiausią kultūrinę sklaidą įgavusį Jono Mačiulio-Maironio eilėraštį „Daina“ – „Už Raseinių ant Dubysos / Teka saulė, teka; / Geltonplaukės puikios visos / Šneka ten, oi šneka“ – kuris dar XX a. pab. buvo cituojamas, lauko tyrimų metu paklausus apie lietuvaitės išvaizdą[4]. Šviesūs, ilgi, į kasas supinti plaukai laikyti lietuvaitės grožio idealu, ir buvo tikėtasi, kad moterys stengsis su juo susitapatinti. Tačiau ne visų socialinių sluoksnių moterims buvo priskiriama vienoda atsakomybė už minėtos etnokultūrinės išvaizdos išsaugojimą. Spaudoje plačiai sutinkama nuostata, kad tai – kaimo moterų rūpestis, tuo tarpu miestietėms leidžiama sekti madomis – kirpti trumpai plaukus, naudoti kosmetiką, madingai rengtis – motyvuojant miestiečių ir kaimiečių gyvensenos, estetinio išprusimo skirtumais ir pan.[5] Straipsnyje, kuriame autorius siekia „išnagrinėti įvairiausius grožio tipus pagal tautybes“, rašoma, kad „lietuviškos moters grožio tipas bus išreikštas idiliškos kaimo mergelės asmenybėje“ [išryškinta A. V.].
„Idiliškas kaimo mergelės“ grožis periodikoje paprastai siejamas su neapibrėžta praeitimi, grindžiamas liaudies dainomis. Pavyzdžiui, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ laikraštyje „Jaunoji karta“ publikuotame straipsnyje galime rasti ir praeitimi, folkloru pagrįstą raginimą didžiuotis savo kasomis, ir naujų, neatitinkančių idealo, trumpų plaukų šukuosenų pasmerkimą bei jų priskyrimą miesto kultūrai: „Jau žiloje senovėje lietuvės be galo mėgo ir brangino savo kasas: jomis, papuošusios tautinių spalvų kaspinais ir žaliomis rūtomis, didžiuodavosi. O kaip gražiai ir jausmingai apdainuojamos lietuvaičių gelsvosios kaselės daugelyje mūsų liaudies dainų!“. Toliau autorius, kreipdamasis į kaimo merginas, ragina: „ūkininkaite jaunalietuve, daugiau gerbk savo kaseles; nekirpk jų, nenaikink; nesivaikyk tuščių miesto madų“.[6] Pastebimas noras tarsi užkonservuoti kaimo moters išvaizdą, kad ji atitiktų etnokultūrinį įvaizdį.
Idiliškas ilgakasės lietuvaitės įvaizdis, ypač aprengus moterį tautiniu kostiumu ar istoriniais simboliais puoštu drabužiu, buvo sėkmingai naudojamas spaudoje kuriant idealistinį lietuvės moters, motinos tipą. Karikatūristai jį dažnai naudojo kaip Lietuvos metaforą.
Nuorodos:
[4] Venskienė, A. 2000. „Moteriškos galvos įvaizdis XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės lietuvių pasaulėjautoje: stereotipo poveikis visuomenei“. Disertacija, Lietuvos istorijos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas.
[5] Y. 1926, „Tegyvuoja skarelė!“ Pavasaris, nr. 1, p. 24-26; Vl. M. 1938, „Kaip mes turime rengtis. Pasikalbėjimas miestietės su kaimiete“, Moteris, nr. 3, p. 39; Viksnė. 1938, „Nesivaikykime madų“, Jaunimo ateitis, rugsėjo mėn., p. 38-39; J. B. 1938, „Sese jaunalietuve, brangink savo kasas“, Jaunoji karta, nr. 38, p. 781-782; Kaimo tetulė. 1938, „Kaimietės atsakymas miestietei“, Moteris, nr. 7, p. 104.
[6] J. B. 1938, „Sese jaunalietuve, brangink savo kasas“, Jaunoji karta, nr. 38, p. 782.
