Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Kaip ir kiekviena naujovė, taip ir trumpų plaukų šukuosenos, plaukų dažymas, garbanojimas spaudoje susilaukė įvairių visuomenės vertinimų. Vieni gyrė naujus sušukavimus, laikė tai moderniu reiškiniu, praktiška, higieniška šukuosena, kiti patarė, kaip skoningai prisitaikyti madas, dar kiti peikė ir piktinosi, kad greitai nebeliks geltonkasių lietuvaičių. Nemaža dalis publikacijų buvo informacinio, švietėjiško pobūdžio – spausdinami pranešimai apie šukuosenų mados naujoves, taip pat patariama, kaip individualizuoti naujos mados sušukavimus, kokia šukuosena tinka kasdienai, šventėms ir pan. Gydytojai, kosmetologės patarė plaukų priežiūros ir higienos klausimais [9]. Nors kartais nuo dalykinių patarimų buvo nukrypstama prie etninių stereotipų apie aukštinamus „<…> ilgus, geltonus plaukus. Beveik visose liaudies dainose apdainuojamos linakasės, geltonplaukės, auksaplaukės mergužėlės. Juodi ir kitoki plaukai, matyt, lietuviams netinka“[10], tačiau susilaikoma nuo neigiamų vertinimų, moralizavimo. Švietėjiško, informacinio pobūdžio straipsniuose paprastai nerasime pasipiktinimo naujomis madomis, socialinės priešpriešos. Šukuosena siejama su higiena, estetika, ir jos pokyčiai pateikiami tiesiog kaip faktas: „Anksčiau moterys nešiojo ilgas kasas, dabar užėjo mada jas kirpti ir kone visos kerpa ir laiko tai gražiu dalyku.“[11]
Skaitytojai buvo supažindinami ir su trumpų šukuosenų mados pokyčiais, vykusiais XX a. 3 deš. pabaigoje – 4 deš. Teigta, kad baigiasi berniukiško moters silueto laikai, „moteris turi būti moteriška apsirengime ir susišukavime“. Anot autoriaus, plaukai pailgėja, jie „net apdengia <…> kaklą“, madingos purios garbanos, o „onduliacija“ ypač tinka šviesiems plaukams[12]. Po metų žurnale „Naujas žodis“ taip pat skelbiama bubikopfų eros pabaiga: „Su bubikopfu baigta, ir kas supranta mados siekimus, turės pripažinti, jog moterų mados randasi didelių pasikeitimų angoje. Moderniška ponia jau pakankamai ilgai vaidino mergaitę. Dabar ji suprato ir nori būti moteris. Tai galima spėti iš to, jog „garconne“ fasonai iš madų žurnalų dingo. Tai, kas moterų madose buvo vaikpalaikiško, kas siekė net vyriškumo, dabar turi būti sušvelninta“[13]. Tačiau „moteriškumu“ džiaugtasi neilgai. Jau po poros metų tarptautiniame kirpėjų kongrese Berlyne buvo pranašaujama, kad bubikopfas vėl sugrįš į madą, tik jis „būsiąs paįvairintas“[14]. XX a. 3–4 deš. spauda gana plačiai ir išsamiai supažindino skaitytojus su šukuosenų madomis. Lietuvaičių, ypač miestiečių, šukuosenos nenusileido Holivudo gražuolėms.
Nuorodos:
[9] Žilevičaitė, J. 1924, „Mūsų kaimų mados“, Moteris, nr. 6, p. 83-85; Žilevičaitė, J. 1924, „Rūbai ir mados“, Moteris, nr. 4, p. 51-55; Autorius nenurodytas, 1930, „Kas meterims tinka ir kas netinka“, Naujas žodis, nr. 5, p. 109-110; Autorius nenurodytas, 1932, „Paskutinės mados baliaus sušukavimai“, Naujas žodis, nr. 3, p. 51; Autorius nenurodytas. 1932, „Plaukų šukavimas pakeičia moterį“, Naujas žodis, nr. 8; Autorius nenurodytas, 1937, „Kosmetika seniau ir dabar. (Pasikalbėjimas su Dr. Ragaišiene)“, Moteris ir pasaulis, nr. 9, p. 10-12; Autorius nenurodytas, 1937, „Graži šukuosena – gražus veidas“, Moteris ir pasaulis, nr. 10, p. 18; Ragaišienė, A. 1938, „Plaukų priežiūra“, Moteris, nr. 1, p. 10; V-nė, 1939, Apie madas, Moteris, nr. 2, p. 23.
[10] Dr. J. 1930, „Plaukai“, Jaunimas, nr. 1, p. 5.
[11] Kukietis. 1927, „Grožis ir sportas“, Šeimininkė, nr. 5, p. 17.
[12] Autorius nenurodytas. 1928, „Plaukų mados“, Sekmadienis, Birž. 17, (Nr. 15), p. 4.
[13] Autorius nenurodytas. 1929, „Moderniškoji ponia vėl nori būti moteris. Šio madų sezono šūkis“, Naujas žodis, nr. 18, p. 17.
[14] Autorius nenurodytas. 1931, „Bubikopfas laimi“, Jaunųjų pasaulis, nr. 2-3, p. 26.
